Apie pasaulio pažinimą ir meną (Konkursinis straipsnis)

Taip mąstome, kai aplinka ir daiktais norime naudotis. Daiktais norime pasiekti tam tikrus tikslus – atsigerti kavos, užsikloti, kad nesušaltume, numalšinti alkį ir t. t. Tai mums padeda patenkinti įvairius poreikius, kurie dažniausiai padeda mums išgyventi. Tačiau, taip aplinka tampa daiktiška. Mus supantį pasaulį matome, kaip daiktus, kurie mums padės arba kliudys siekti, ko mums reikia.

Gersime kavą ar arbatą, nes sušalome, bet nebūtinai pastebėsime atspindėtą lango šviesą puodelyje. Galbūt praleisime gelstančius lapus ir jų grožį, nes geltoni lapai mums nurodo, tik metų laiką. Galbūt pasipiktinsime žmogumi pastūmusiu mus lipant į viešąjį transportą ir nepastebėsime atsispindinčios šviesos jo plaukuose, nes pirmiems įlipti į viešąjį transportą mums svarbiau. Galbūt gyvensime pasaulyje, kuris praktiškas, bet negražus – negyvas.

Nesunku mus supantį grožį pamesti. Juk tiek daug svarbių dalykų turime padaryti, daug turime gyvenime pasiekti ir išnaudoti gyvenimą, turėdami jį vieną. Ir visai nesunku įsisukti pamirštant, kas svarbu ir paprasta. Rodos, kažkas mumyse, lyg užprogramuota žvelgti į praktinį ir pro akis praleisti, tą sunkiai panaudojamą, bet giliai viduj sukrutinantį – menišką pasaulį.

Britų filosofas Markas Raulandsas  savo memuarų knygoje „Filosofas ir vilkas“ plėtoja idėja apie rūšių skirtumus ir skirtingą mąstymą. Mokslininkas mintija, jog „beždžionių“ rūšis, kuriai priklauso ir žmonės, išsiskiria savo mechaniniu mąstymu ir gebėjimu, ne tik manipuliuoti aplinka ir daiktais, bet ir nuolatos aplinką suprasti, kaip daiktišką ir naudotiną saviems tikslams pasiekti.

Rodos, tokie užprogramuoti mąstymo ir smegenų struktūros ypatumai gali sietis, su daugeliu šiuolaikinės visuomenės problemų, kuriomis susiduriame. Ypač su ekologijos ir vartotojiškumo problemomis. Galbūt kartais mums nereikia, to ko galvojame, kad reikia. Bet vis tiek, atrodo, kad reikia, kad norime. Todėl vartojame ir siekiame, o šviesa puodelyje, šviesa plaukuose, vandens struktūra lieka nepastebėta.

Kas ta šviesa, tas vandens paviršius, tas grožis, kuris lieka už mūsų? Jeigu daiktą pažįstame praktiškai ir galvojame, kaip jį panaudosime, tuomet praktinę prasmę daiktas mums ir turės. Tačiau tą patį daiktą galime pažinti iš estetinės puses. Tai reiškia, jog galime jį pažinti, ne kaip praktišką daiktą, o kaip grožio objektą.

Taip, mes vertiname kokybinės daikto charakteristikas – daikto spalvą, formą, tekstūrą, dinamiką ir daugelį kitų estetinių charakteristikų. Šių charakteristikų dermę tyrinėja menas, kuris siekia kurti meno objektus, gražius ir prasmingai turtingus. Pavyzdžiui garsieji Marko Rotko tapybos darbai tyrinėja spalvą ir spalvų dermę. Čia menininkas, tarsi mokslininkas, kuris ieško spalvų dermės. To pasekoje turime meno kūrinį, kuris savyje turi grožį, kuriuo lieka tik žavėtis.

Ir galbūt išėję iš meno galerijos ar kitos vietos, kurioje susidūrėme su menu, patys pastebėsime panašią spalvų dermę mūsų kasdienėje aplinkoje. Galbūt pastebėją paveikslo spalvų dermės grožį pradėsime ieškoti tokio paties grožio aplink mus. Taip menas padeda pažinti mus supantį pasaulį kitaip. Nebe daiktiškai, nebe pagal daikto panaudojimo paskirtį, tačiau pagal jo grožį.

Meno kūriniai nepadės mums pavalgyti. Jie nepadės pasistatyti namų. Jie nepadės mums užmegzti romantinių santykių ar jų palaikyti. Jie nenupirks mums mašinos. Bet jie padės pažinti pasaulį, tokį koks jis yra, koks jis lieka mums nepastebėtas. Pasaulį, kuriame gyvename, kuris turtingas formomis, tekstūromis, spalvomis ir jų dinamika.  Kuriuo nebereikia naudotis, kuriame užtenka būti.

Virginijus Kazlauskas

Literatūra

• Rowlands, Mark (2010). The Philosopher and the Wolf: Lessons from the Wild on Love, Death and Happiness. Pegasus Books.