Postžmogus: kas mūsų laukia?

Tačiau kas laukia tų žmonių, kuriems dabar vos 10? Viena iš gyvenimo po 100 metų vizijų yra aptarta posthumanistų, kurie tiki, jog tai kas dabar vadinama „žmogumi“, ateityje gali tapti miglota savoka. Pagrindinė posthumanizmo idėja pagrįsta samprata, jog „postžmogus“ yra asmuo, kuris kadaise buvo pats arba jo protėviai buvo žmonės, tačiau save pakeitė tiek, kad tapo nebe tuo, kuo mes esam dabar. Koks bus toks „žmogus“? Kokiais būdais individai galėtų save modifikuoti idant taptų „kitokie“ nei dabartiniai žmonės?

Keletas būdų, kuriais žmogiškumą galima keisti egzistuoja jau dabar. Nors ir lėtai skverbiasi į mūsų gyvenimus, tačiau tai neabejotinai jau čia. Pavyzdžiui, dirbtiniai kelio ar klubo sąnario transplantatai ir dirbtiniai organai – visa tai nėra „mūsų dalys“. Visgi mes juos naudojame pakeisti mūsų organams, kurie buvo pažeisti ar nebesugeba atlikti savo funkcijų. Ateityje dirbtinių kūno dalių tik daugės dėl tobulėjančių nanotechnologijų, kurios leis sukurti kur kas tobulesnius mechaninius pakaitalus. Negana to, ateityje biologija ir nanotechnologijos kartu gali padėti sukurti organus, kurie bus neatskiriami nuo tikrų, bet visad jauni ir sveiki. Tačiau nebūtina sustoti ties kūno dalimis. Smegenys taip pat gali būti „sutaisytos“ po sužalojimo ar nustojus joms funkcionuoti tinkamai. Žmonės gali netgi mėginti dirbtinai padidinti jų efektyvumą. Visa tai panašu į tobulo ir nemirtingo žmogaus viziją.

Tokios idėjos apie ateities „žmogų“ atveria kelią labai intriguojantiems debatams: kuomet žmogus tampa nebe žmogumi; ar netgi kada asmenybė nustoja būti savimi?

Stefanas Pinkeris (Stephen Pinker), neurologinio suvokimo specialistas (cognitive neuroscientist), iliustruoja šiuos klausimus pasitelkdamas graiko Plutarko (Plutarch) pirmajame amžiuje prieš Kristų aprašytą istoriją.

„Laivas, kuriuo Tesėjas ir Atėnų jaunimas grįžo iš Kretos, turėjo trisdešimt irklų ir atėniečių buvo išsaugotas iki pat Demetrijaus iš Falerono (Demetrius Phalereus) laikų. Ilgainiui senieji irklai supuvo ir buvo pakeisti naujais, pagamintais iš naujo ir tvirtesnio medžio. Šis laivas tapo gyvu pavyzdžiu tarp filosofų, nes kėlė loginį klausimą: viena pusė teigė, jog laivas liko nepakitęs, tačiau kiti tvirtino, jog jis jau nebe tas pat.“

Pinkeris naudoją šį Tesėjaus Laivo paradoksą kur kas plačiau. Kas jeigu, mąsto Pinkeris, būtų sukurta nanomašina, kuri idealiai atliktų tikro neurono funkcijas ir medikai ja pakeistų vieną neuroną, o jūs nepajustumėte jokio skirtumo? Tuomet jie pakeistų antrą, trečią neuroną ir taip toliau, o jūs vis vien nepajustumėte skirtumo, jūsų pojūčiai ir atmintis išliktų tokie pat – naujieji nanoneuronai sugebėtų atkurti viską, ką jūs kada nors patyrėte ar sužinojote. Jūs juk jaustumėtės, lyg mąstytumėte savo senaisiais smegenimis. Argi tai nereikštų, jog tai vis dar jūsų smegenys? O kas jei galiausiai kiekviena jūsų kūno ląstelė būtų pakeista nanoląstele, o kiekviena tokia nauja nanoląstelė puikiai atliektų senosios funkcijas ar netgi būtų kur kas tobulesnė? Pinkeris netgi aprašo galimas medicinines operacijas, kurios leistų pasiekti postžmogaus stadiją.

Vis dėlto turime suprasti, kad postžmogus dar tik tolima vizija, kuri į mūsų gyvenimą ateis labai mažais žingsniais. Nors tam tikri dalykai jau dabar yra savo ankstyvojoje stadijoje. Mokslas ir technologijos genetinės inžinerijos pagalba mums suteikia galimybę manipuliuoti ląstelėmis, psichoaktyvūs medikamentai leidžia pagerinti atmintį ir suvokimo galimybes. Galime teigti, kad netgi mobilus telefonas yra savotiška „išorinė atminties talpykla“ leidžianti jos viduje išsaugoti duomenis, kuriuos kitu atveju galėtume tiesiog prisiminti.

Be jokios abejonės naujos technologijos turės milžinišką poveikį ateičiai ir tik nuo mūsų pačių priklausys kokia bus toji ateitis, todėl privalome savo galimybes išnaudoti tinkamai ir su deramu atsargumu.

Autorius: Gvidas ("Smėlis")

Daugiau informacijos rasite:

• Life after Humans
• KurzweilAI.net - Accelerating Intelligence
• World Transhumanist Association