Mokslo ir technologijų pasaulis

Margaret Atwood parašė nuostabų esė apie istorinę išprotėjusio mokslininko idėjos raidą (spausdinamas Billo Brysono redaguotoje knygoje „Seeing Further“ (2010) apie mokslinę Karališkąją draugiją).

Kodėl, – klausia ji, – mes taip bijome mokslo? Galbūt todėl, kad „bijome jo šaltumo, nes mokslas emocijų ar jame įdiegtos moralės principų sistemos turi ne daugiau negu skrudintuvas“, – teigia ji.

Mintis, kad mokslas yra moraliai neutralus, seniai girdėta, ypač iš pačių mokslininkų. Atwood manymu, mokslas yra tiesiog įrankis, tad gali būti naudojamas tiek geram, tiek blogam. „Plaktuką gali panaudoti statydamas namą, bet tuo pačiu plaktuku gali užmušti savo artimą.“

Palyginimas su įrankiu, žinoma, įdomus, nes Heideggeris tarp kita ko teigia, kad jei kažkas yra įrankis, tai jis sukurtas tam tikram tikslui, o tas tikslas gali turėti moralinę vertę. Pavyzdžiui, atominė bomba.

Iš tiesų dėl neutralumo iškabos jaudinuosi todėl, kad ja siekiama pridengti vieną nerimą keliantį šiuolaikinio mokslo bruožą. Pabrėšiu žodį „šiuolaikinio“. Kadangi šiuolaikinis mokslas atsieina labai brangiai, o dažnai jis yra pernelyg brangus, kad jo galėtų imtis valdžia, jo imasi farmacinės ir ginklus gaminančios kompanijos.

Šiais laikais dauguma mokslininkų dirba būtent tokiose įmonėse, o ne universitetuose. Tai reiškia, kad dabar mokslu daugiausia užsiima stambusis verslas, užsiima tam, kad uždirbtų.

Seniau, filosofo Franciso Bacono žodžiais tariant, mokslu siekta „pagerinti žmogaus gerovę“. Šiandien jis veikiau tarnauja daugianacionalinės pramonės akcininkų gerovei. Pavyzdžiui, visuomenės sveikata: dauguma žmonių suserga dėl elementarių sąlygų stokos – nešvaraus vandens, prasto būsto. Trumpiau tariant, dėl skurdo. Tačiau pinigai skiriami ne skurdo mažinimui.

Milijardai dolerių sukišami į tokias mokslo programas, kuriomis siekiama sukurti dar vienus itin brangius vaistus ar kokį sudėtingos vaizdo technikos aparatą. Be abejo, šie daiktai yra naudingi – ypač jeigu jais pagydomas sunkiai sergantis mylimas žmogus. Tačiau jei apskritai tikslas yra sveikata (o ne pelnas), tuos pinigus būtų galima panaudoti daug protingiau.

Taigi, ar mokslas yra neutralus? Aišku, kad ne. Nulemia tai, kas moka už tyrimą. Daugeliu atžvilgių mokslas yra tarsi tie didžiuliai prašmatnių pirklių ar turtingų popiežių aliejinės tapybos portretai. Toks menas vargšams buvo per brangus, tad atspindėjo turtuolių vertybes. Šiuolaikinis mokslas yra lygiai toks pat.

„Church Times“, parengė Kęstutis Pulokas