Mokslo ir technologijų pasaulis

Europoje mažėja gimstamumas. Tai gali atrodyti tik sausas statistinis teiginys, kurio realias pasekmes patirsime kiek vėliau. Tačiau jau dabar Europoje yra vietų, kuriose dėl mažėjančio gimstamumo gyventojų beveik visiškai nebeliko.

Viena iš tokių vietų – Vokietijos rytuose, prie Lenkijos sienos, esantis Hojersverdos miestas. Per pastaruosius dvidešimt metų vos už dviejų valandų kelio nuo Drezdeno esantis miestas neteko pusės savo gyventojų. Tai sparčiai senstantis miestas vaiduoklis. Jauni, išsilavinę ir prakutę žmonės jį jau apleido. O tie, kurie dar pasiliko, liovėsi gimdyti vaikus. Hojersverda – veikiau tik taškas, vis dar egzistuojantis Europos žemėlapyje, bet praktiškai nebeturintis jokios ateities.

Prie Lausitzo bokšto, vienintelio kiek svarbesnio miesto simbolio, susitikau su jaunu vokiečiu – Feliksu Ringeliu. Jaunas antropologas, studijuojantis Kembridžo universitete, atsisakė galimybės kartu su savo studijų draugais tyrinėti Amazonės genčių gyvenimą ar Mongolijos kaimų kasdienybę. Kur kas įdomiau ir svarbiau nei šių egzotiškų ir tolimų bendruomenių tyrimai jam pasirodė antropologo žvilgsniu pažvelgti į savo gimtos šalies nykstančius miestus. Vienas iš tokių – Hojersverda.

Klestėjimo metais, maždaug septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, šis tuometinei Rytų Vokietijai priklausęs miestas buvo beveik regiono pažiba. Čia nesispyriodami traukė naujakuriai iš visos šalies, nes galėjo nesunkiai rasti darbo bei pragyventi. Visas miestas buvo nusėtas didžiulėmis anglies kasyklomis, kuriose visada trūko darbo rankų, o pasiryžusiems čia įsikurti buvo teikiamos įvairiausios lengvatos.

Tačiau po Berlyno sienos, o kartu ir komunistinio režimo griūties Europoje situacija čia labai pasikeitė. Ne tik viso Saksonijos regiono, bet ir kitų Rytų Vokietijos regionų pramoniniai miestai ėmė tuštėti. Žmonės geresnio gyvenimo ieškoti bei laisve mėgautis patraukė į Vakarus. Pirmose tokių besitraukiančiųjų gretose rikiavosi jaunimas, ypač – jaunos moterys.

Rytų Vokietijos moterys per visą komunistinės sistemos laikotarpį išmoko daug ir sunkiai dirbti, tad joks darbas ir dideli krūviai jų negąsdino. Padrąsintos savo mamų, pasiėmusios mokyklos baigimo atestatus bei gyvenimo aprašymus, tūkstančiai jaunų merginų ir moterų traukė į Vakarus.

Vaikinai, nors ir matydami darbo netekusių tėvų kasdienybę, kur kas rečiau ryždavosi imtis veiksmų ir iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Subrendę jie taip ir liko menkai išsilavinę, socialiai atskirti, dažnai bedarbiai – taigi visai nepaklausūs jaunikiai. O tai tik dar labiau skatino jaunas merginas išvykti ne tik profesinės, bet ir asmeninės laimės ieškoti kitur.

Reineris Klingholzas, Berlyno populiacijos ir plėtros instituto direktorius, tokią situaciją vadina „vyrų krize“. Ir ne tik todėl, kad tokia situacija vyrams labai nepalanki, bet ir todėl, jog miestas smenga į visišką demografinę bedugnę. Čia niekas nebenori turėti vaikų.

„Drįsčiau teigti, kad pasaulyje nieko panašaus nėra buvę. Kad teritorija šitaip nyktų taikos metu – neregėtas dalykas“, – sako prancūzų demografas Jeanas-Claude‘as Chesnais.

Po Berlyno sienos žlugimo milijonai Rytų Vokietijos gyventojų nusprendę nekeisti savo gyvenamosios vietos, regis, taip pat sąmoningai nusprendė nebegimdyti vaikų. Gimstamumas čia sumažėjo dvigubai. 1988 m. Rytų Vokietijos teritorijoje gimė 216 tūkst. kūdikių. 1994 m. – jau tik 88 tūkst. Vienai moteriai statistiškai teko tik 0,8 kūdikio. Nuo to laiko šis rodiklis vos vos pagerėjo ir dabar siekia 1,2 vaikus, bet tai – vos pusė to, kiek reikia, norint užtikrinti regiono gyvybingumą ir tęstinumą tiesiogine to žodžio prasme.

Beveik milijonas namų šiame regione liko apleisti ir negyvenami. Valdžia priversta juos paprasčiausiai šluoti nuo žemės paviršiaus. Europa tokio masto ištisų gyvenviečių nykimo nematė nuo pat Antrojo pasaulinio karo intensyviausio bombardavimo laikų.

Ir joks kitas miestas čia neištuštėjo taip kaip Hojersverda. Devintajame dešimtmetyje čia gyveno 75 tūkst. žmonių, o gimstamumas buvo didžiausias visoje Rytų Vokietijoje. Dabar mieste gyvena perpus mažiau žmonių, o iš sparčiausiai augančio miesto jis tapo sparčiausiai nykstančia gyvenviete. Absoliučiai daugumai miesto gyventojų – daugiau nei 60 metų, o buvę gimdymo namai jau kuris laikas virto senelių prieglauda.

Gerokai apardytoje priemiesčio dalyje, žinomoje tiesiog devintojo rajono vardu, susitikau su Nancy – tyliai kalbančia socialine darbuotoja. Prieš keturiasdešimt metų jos tėvai buvo vieni iš šio miesto naujakurių. Mama dirbo ligoninėje akušere, o tėtis – traukinio mašinistu.

„Tuo metu miestas labai plėtėsi ir modernėjo, buvo statomi nauji daugiabučiai. Kai paklausdavai vaikų, kuo jie norėtų būti užaugę, sakydavo, jog nori dirbti autobuso vairuotoju ar elektrinėje. Dabar nieko panašaus nebėra. Tėvams labai sunku motyvuoti savo vaikus likti čia, kai jie patys neturi nei darbo, nei perspektyvų. Visi mano draugai išvyko. Norėčiau likti čia, bet mano trejų metų dukrelė jau greitai turės pradėti eiti į mokyklą, o mokykla čia labai prasta. Matyt, teks išvykti ir man“, – pasakojo Nancy.

Dešimtajame rajone susitikau Marco, 27-erių metų jaunuolį. „Čia gyvena tik visokio plauko nusikaltėliai“, – trumpai nukerta jis. Alkoholikės mamos ir smurtaujančio tėvo šeimoje gimęs Marco penkerius metus praleido vaikų namuose, o dabar dirba įvairius smulkius darbelius, kad galėtų sumokėti skolas. „Nežinau, ką reiškia šeima, bet norėčiau sukurti savąją. Tačiau šis miestas man nereiškia visiškai nieko. Kai grąžinsiu skolas, trauksiu į Ameriką. Tai mano svajonė.“ Nejučia pagalvoju: pasmerkto žmogaus svajonė mirštančiame mieste.

Visoje Vokietijoje Hojersverda ir jo apylinkės laikomos sulaukėjusia dykyne, kurioje sparčiai daugėja vilkų. Atslenkantys čia iš Lenkijos bei Čekijos vilkai randa daugybę tuščių, negyvenamų plotų, kuriuose žmogus dabar itin retas svečias, nors prieš kelis dešimtmečius čia dar stovėjo daugiabučių kvartalai. Vilkai čia pasilieka.

Vos už kelių kilometrų esančiame nedideliame Šprėvitso miestelyje vilkų globėjas Ilka Reinhardt‘as džiaugiasi sėkme: „Dabar vilkų čia tiek, kiek nebuvo jau ištisus 200 metų.“ Nederlingos buvusios Rytų Vokietijos žemės čia vis labiau laukėja. Gamta čia sparčiai daro savo darbą. Tuo tarpu žmonių čia jau ir pėdos baigia atšalti.

Po šešis šimtmečius trukusio nuolatinio augimo Europos gyventojų skaičius ima mažėti. Kiekvienai kartai paliekant vos pusę tiek palikuonių, kiek sudarė jų pačių kartą, sunku tikėtis, o ir praktiškai sunkiai įmanoma, kad gimstamumo tendencijos pasikeis.

Prieš pusę amžiaus Europa džiaugėsi sūpuodama ant rankų daugybę pokario kartos vaikų. Statistika tuomet džiugino kaip niekad: Britanijoje vienai moteriai teko 2,8 vaiko, Prancūzijoje – 2,9, o Olandijoje – net 3,2 vaiko. Tačiau demografai jau tada sakė, kad netrukus viskas grįš į vėžes, ir gimstamumo mastai pasieks vidutinį lygį, būtina kartų kaitai užtikrinti, t. y. vos truputį daugiau nei 2 kūdikiai vienai motinai.

Realybė pasirodė truputį kitokia. Svinguojanti septintojo dešimtmečio europiečių karta daug jėgų iššvaistė realizuodama laisvos meilės idealus, bet nematė didelio reikalo pasirūpinti giminės pratęsimu. Todėl jau devintojo dešimtmečio viduryje imta skambinti pavojaus varpais. „Europoje prasidėjo demografinė žiema“, – skambiai skelbė demografas Gérard‘as-François Dumont‘as, o Laisvojo Briuselio universiteto profesorius Ronas Lesthaeghe‘as pareiškė, kad dėl tokios situacijos kaltos postmaterialistinės vertybės, iš kurių pačia svarbiausia ir savitiksle tapusi saviraiška skaudžiai atsiliepia gimstamumo lygiui žemyne.

1984 m. Europos Parlamentas net priėmė rezoliuciją, kurioje nurodė, kad iki 2000 m. Europoje gyventojų skaičius, palyginti su 1950 m., bus sumažėjęs dvigubai, o 2025 m. dar smarkiai sumažės. Buvo baiminamasi, kad tokia tendencija labai atsilieps Europos galimybėms siekiant tapti svarbiausiu ir ekonomiškai geriausiai išsivysčiusiu pasaulio regionu.

XX a. pradžioje Vakarų Europoje kasmet gimdavo 10 mln. kūdikių. Amžiaus pabaigoje šis skaičius siekė 6 mln., ir tai mažiausiai 2 mln. mažiau, nei būtina norint užtikrinti ilgalaikę žemyno demografinę raidą ir nuoseklią kartų kaitą. Dabartiniai Vakarų europiečiai – jau antroji karta, kuri taip ir nepagerina demografinės situacijos. Šiuo požiūriu žemynas gyvena skolon. Tam, kad visuomenės galėtų funkcionuoti, o ekonomika vystytis, beveik visoms Europos šalims jau būtina darbingo amžiaus imigrantų pagalba.

Dar prieš 30 metų 23 Europos šalys palaikė tokį gimstamumo lygį, kuris kiek viršijo kritinę 2 kūdikių vienai motinai ribą. Šiuo metu to nebėra nė vienoje šalyje. Tik Prancūzija, Islandija, Albanija, Britanija ir Airija yra ne taip toli nuo šio rodiklio. Nepanašu, jog situacija artimiausiu metu pagerės, nes ekonominis nuosmukis veikiausi privers daugumą jaunų europiečių atidėti šeimos pagausėjimą geresniems laikams. Ir tai nieko nuostabaus. Įrodyta, kad esant sunkesnei ekonominei situacijai žmonės kiek kitaip planuoja savo šeimyninį gyvenimą.

Vokietijoje, kur žemo gimstamumo rodiklius išgyveno jau visa naujai užaugusi karta, keičiasi ir suvokimas, apie tai, kiek vaikų norėtų, jei apskritai norėtų, turėti jauni vokiečiai. Apklausos rodo, kad 48 proc. vyrų iki 40 metų sutinka su teiginiu, jog gyvenimą laimingai galima nugyveni ir nesusilaukus vaikų. Kai šis klausimas buvo užduotas jų tėvams, kada jie buvo tokio paties amžiaus, taip manė tik 15 proc. vyrų. 30 proc. jaunų Vokietijos moterų apskritai teigia neketinančios turėti vaikų.

Į gyventojų skaičiaus kaitos ir tendencijų klausimus besigilinantis istorikas Davidas Reheris žurnale „Mokslas“ (angl. – Science) dar 2006 m. rašė: „Kai gyventojų skaičius ir mokesčių surinkimas Europoje taip sparčiai mažėja, netruks ateiti laikas, kai buvusių miestų teritorijos bus nusėtos tik tuščiais pastatais ir sugriuvusiomis gamyklomis, o aplink plytės didžiulės dykynės, tokios, kurias esame matę mokslinės fantastikos filmuose.“

Taip ir norisi sakyti: Davidai, kviečiu į Hojersverdą. Tavo pranašauta ateitis jau čia.

Tai jau ne pirmas "mirštantis" miestas, apie kurį mes rašėme - prie to pačio galite paskaityti apie panašaus likimo Detroito miestą.

Pagal Guardian.co.uk parengė Lina Valantiejūtė