Mokslo ir technologijų pasaulis

Kaip greitai sukasi Žemė?

Žemė apie savo ašį sukasi maždaug 1600 km per valandą greičiu. Tai trumpas atsakymas, bet tai ne visa istorija.

Žemė ties pusiauju aplink savo ašį sukasi maždaug 1600 km/val. greičiu. Šis greitis palaiko mums pažįstamą dienos ir nakties modelį žinomą kaip 24 valandų ciklą.

Tačiau šis laiko matavimas, kurį per visą žmonijos istoriją laikėme savaime suprantamu dalyku, yra laikinas. Ilgainiui Žemės dienos pailgės. Šimtus milijonų metų Mėnulio gravitacija traukė mūsų planetą, sukeldama potvynius ir sulėtindama mūsų sukimąsi.

Tiesą sakant, skirtumas tarp senosios Žemės laikų ir mūsų šiuolaikinių dienų yra ryškus; kai Žemės ir Mėnulio sistema susiformavo maždaug prieš 4,5 milijardo metų, Žemė sukosi daug greičiau, todėl para truko tik 4 valandas.

Žemės lėtėjimo efektas tęsiasi. Jei mūsų gimtojoje planetoje po 250 milijonų metų vis dar gyvens žmonės, pagaliau gausime tai, ko visada troškome: papildomą valandą per dieną - t.y. para truks 25 val..

Mokslininkai žino, kad Žemė sukosi greičiau iš įvairių įrodymų, įskaitant moliuskų kiautų augimo modelius.

Maždaug prieš 70 milijonų metų tam tikros rūšies moliuskai, kurių kiautai auga taip pat, kaip ir šiandieniniai moliuskai, gyveno 23,5 valandų paros ciklu. Atidžiai tyrinėdami moliuskų kiautų augimo žiedus naudojant didelės raiškos vaizdo gavimo priemones, mokslininkai galėjo tiksliai nustatyti atskiras gyvūno gyvenimo dienas. Jie pastebėjo, kad žiedai, kurie dieną auga greičiau, o naktį lėčiau, rodo, kad gyvūnas kiekvieną dieną turi maždaug 30 minučių mažiau laiko, nei dabar.

Nepaisant visų ženklų, rodančių, kad dienos ateityje bus ilgesnės, mūsų lėtai, bet nuolat mažėjantis sukimosi greitis gali retkarčiais išsimušti iš vėžių.

Keista, tačiau mokslininkai nustatė, kad 2022 m. birželio 29 d. išgyvenome trumpiausią dieną. Tačiau ne per daug – skirtumas buvo vos 1,59 milisekundės. Šis laiko pokytis yra anomalija, kuri nuolat kartojasi, todėl įvesta keliamoji sekundė (kad laikui jautrūs skaičiavimai, pvz., GPS prietaisų ir astronomijos, veiktų sklandžiai).

Klimato kaita galėjo turėti įtakos mūsų dienų trukmei, ypač dėl tirpstančio ledyno ledo, dėl kurio kilo jūrų lygis. Dėl susidariusio didžiulio vandens kiekio susidaro iškilimai, kurių anksčiau nebuvo, ir taip subtiliai keičia planetos sukimosi greitį.

Tiesą sakant, jūrų poslinkis mūsų planetos ašį pasuko į rytus, daugiau net už klimato modelio prognozes. Kai pasislenka bet kurio rutulio svorio pasiskirstymas, pasislenka ir jo sukimosi ašis, aplink kurią rutulys sukasi, sukurdamas „Chandlerio svyravimą“.

1891-aisiais JAV astronomo Setho Carlo Chandlerio atrastas „Chandlerio svyravimas“ rodo natūralų Žemės judėjimo virpėjimą. Tyrėjai negalėjo nurodyti vienos priežasties, bet tai gali būti dėl to, kad Žemė nėra tobula sfera ir tiesiog perpildyta vandens. Mūsų planeta yra besikeičianti išsilydžiusių uolienų masė, kuri nuolat migruoja po pluta; net gilioji mantija ir ją dengianti viršutinė mantija yra nerami ir sukelia žemės drebėjimus. Netgi vandenyno potvynių jėgos gali turėti įtakos planetų judėjimui. Pats besisukantis judėjimas priverčia Žemę šiek tiek išsipūsti išilgai savo pusiaujo.

Kad ir kaip svyruotų ar keistųsi greitis, Žemė suksis dar milijardus metų. Ar pasinaudosime pailgėjusios dienos privalumais? Tik laikas parodys.