Mokslo ir technologijų pasaulis

Tiesą sakant, yra daug planų „užtvindyti“ didžiausią pasaulyje karštąją dykumą, kuri tęsiasi daugiau nei 9,2 milijono kvadratinių kilometrų, nes kai kurios jos dalys iš tikrųjų yra žemiau jūros lygio.

Pusiau hipotetinės schemos, galima sakyti, yra viena mėgstamiausių žmonijos pramogų. Nuo Mėnulio sprogdinimo iki šaudymo kiaurai Jupiterį – beprotiškų idėjų atskleidimas visada yra įdomus pomėgis. Tačiau dabar į šį sąrašą įtrauktas „jūros kūrimas Sacharos viduryje“, rašo „IFLScience“.

Iš tikrųjų buvo daug planų užtvindyti Sacharos dalis, nes didelės didžiausios pasaulyje karštosios dykumos dalys (iš tikrųjų didžiausia pasaulio dykuma yra Antarkties poliarinė dykuma, Sachara tik didžiausia karštoji dykuma) iš tikrųjų yra žemiau jūros lygio. Verta prisiminti, kad Sacharos dykuma yra didžiulė teritorija, apimanti apie 9,2 milijono kvadratinių kilometrų arba 30 % visos Afrikos ploto.

Pirmą kartą apie rezervuaro sukūrimą Sacharoje prabilo škotų inžinierius Donaldas Mackenzie. Jis norėjo užtvindyti žemiausią regioną dykumos vakaruose – El Jouf upės baseiną, paversdamas jį vadinamąja „Sacharos jūra“. Tyrėjas pasiūlė iškasti 640 km ilgio kanalą iš Maroko į baseiną ir taip sukurti maždaug Vengrijos dydžio, arba 96 500 kvadratinių kilometrų, vidaus jūrą.

Vėliau, 1870-aisiais, prancūzų armijos kapitonas François-Élye Ruder, įkvėptas Sueco kanalo užbaigimo, pasiūlė 193 kilometrų kanalą, kuris sujungtų Viduržemio jūrą su Sacharos dykumos dalimi, vadinama Chott el-Fegej pietų Tunise, tokiu būdu užliejant daugiau nei 4800 kvadratinius kilometrus žemės.

Šį planą palaimino net prancūzų diplomatas ir verslininkas, vikontas, projekto autorius ir Sueco kanalo statybos prižiūrėtojas Ferdinandas de Lessepas. Tuo metu Sacharos užtvindymo kaina buvo įvertinta maždaug 25 milijonais frankų.

Pati idėja buvo sukurti daugiau prekybos kelių prancūzų laivams. De Lessepas ir jo bendražygiai norėjo Šiaurės Afrikos vidurį paversti drėgnesne ir derlingesne vieta. Nepaisant Ruderio darbo, planas taip ir nebuvo įgyvendintas, nors buvo finansuojamos kai kurios tyrimų ekspedicijos į šias vietas.

Viskas sustojo, kai buvo nustatyta, kad kai kurie skaičiavimai ir realus reljefas nesutampa. Teritorija iš tikrųjų nebuvo žemiau jūros lygio, o augančios išlaidos nutraukė ambicingus planus.

Ir nors „Sacharos jūra“ tada niekada nebuvo sukurta, rašytojas Žiulis Vernas šią mintį perkėlė į savo paties romaną „Jūros įsiveržimas“, išleistą 1905 m. Remiantis siužetu, vidaus jūra atsiranda dėl žemės drebėjimo Sacharos viduryje.

Tolesnis planas sukurti jūrą Sacharos viduryje buvo pasiūlytas Egipte. Projektas „Ploughshare“ buvo JAV atominės energijos komisijos iniciatyva, kurios tikslas – taikiai panaudoti branduolines bombas ir sukurti kanalus, reikalingus užtvindyti Kataros įdubą (Qattara Depression), esančią 60 metrų žemiau jūros lygio. Tačiau taikių branduolinių ginklų detonacijų naudojimas buvo uždraustas keliomis tarptautinėmis sutartimis, o projektas „Plowshare“ buvo nutrauktas 1977 m.

Visai neseniai, 2018 m., Silicio slėnio įmonė „Y Combinator“ pristatė savo idėją kovoti su visuotiniu atšilimu užtvindant Algodones kopų dykumą Kalifornijoje. Jų planas buvo sukurti milijonus 0,4 hektaro ploto (1 akro) mikrorezervuarus, kurie leistų augti dumbliams, kurie savo ruožtu sugertų anglies dioksidą. Nenuostabu, kad ši idėja verta apie 50 trilijonų dolerių, tačiau projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.