Mokslo ir technologijų pasaulis
Ganoje sparčiai plečiasi neteisėti neveikiančių kompiuterių kapai
Publikuota: 2010-09-29
Rūšis: Standartinė publikacija
Aut. teisės: bernardinai.lt
Beveik „palaidota“ klaviatūra.

Ar kada nors pagalvojote, kur keliauja pasenęs jūsų namų ar asmeninis kompiuteris? Dažnai jų kelionės baigiasi Indijoje ar Kinijoje, tačiau tūkstančiai kompiuterių atsiduria Ganoje. Ten senų ir nebenaudojamų elektroninių atliekų, dažniausiai kompiuterių, „kapai“ vis plečiasi.

Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis, kasmet visame pasaulyje išmetama nuo 20 tūkst. iki 50 tūkst. tonų elektronikos atliekų. Nors tarptautiniais teisės aktais nustatyta, jog elektroninių atliekų eksportas yra uždraustas, įstatymus apeiti įmanoma. Dažniausiai elektroninės atliekos į Ganą keliauja pažymėtos etikete: „Dar naudojama dėvėta technika“.

Prisidengiant labdaringomis iniciatyvomis, į šalį privežama daug elektronikos prietaisų, tačiau, kaip atskleidė vienas žurnalistinis tyrimas, tik 10 proc. visų taip pažymėtų kompiuterių dar galima naudoti. Kiti 90 proc. jų net neįsijungia, tad iškart keliauja į sąvartyną.

Į Ganą atkeliauja elektronikos atliekų iš Jungtinių Amerikos valstijų (JAV), Jungtinės Karalystės ir kitų Europos šalių. Pavyzdžiui, Ganos sostinės Akros rajone Agbobloshie esančiame sąvartyne galima rasti populiariausių pasaulyje prekių ženklų kompiuterių: Compaq, Dell, Gateway, Phillips, Canon, Hewlett Packard.

Suaugusieji ir vaikai daužo ir laužo sąvartyne esančius kompiuterius, stengdamiesi atrasti brangiųjų metalų. Jų supirkimo kaina beveik keturiskart mažesnė nei tarptautinėje supirkimo rinkoje, tačiau Ganos „perdirbėjai“ sau užsidirba pakankamai. Kairėje – aštuoniolikmetis Davidas Akore.

Elektroninės atliekos į šalį įvežamos ne tik iš Vakarų. Jų atsiranda ir pačioje šalyje. Daugelis Ganos gyventojų net neįsivaizduoja, ką daryti su pasenusiais mobiliaisiais telefonais, televizoriais, garso sistemomis, šaldytuvais, kompiuteriais. Jų atsikratoma pačiu paprasčiausiu būdu: technika nuvežama prie taisyklų, remonto dirbtuvių, o kiti gyventojai viską iškart veža į sąvartyną, nereikalingus prietaisus palieka ten.

Kenksmingas elektronines atliekas „rūšiuoja“ žmonės

Visos nelegaliai į Ganą įvežamos atliekos pasiekia jos sostinės Akros rajoną Agbobloshie ir ten esantį sąvartyną, kuris jau vadinamas „kompiuterių kapais“.

Sąvartyne dirba žmonės, kurie ieško dar neišmontuotų, keliskart panaudojamų prietaisų dalių, metalų. Varis pageidaujamas labiausiai, po to – žalvaris, aliuminis ir galiausiai – cinkas. Sąvartyno „darbuotojai“ tipena per kompiuterių duženomis nuklotą žemę, maišus su perdirbamomis kompiuterių detalėmis nešdamiesi ant galvų. Pakeliui daužo kompiuterius, ieško rinkoje paklausą turinčių metalų.

Dvidešimtmetis Yakubu Al Hasanas neša kompiuterių laidus. Varis – brangiausias ir paklausiausias metalas supirktuvėse. Ne tokie brangūs – žalvaris, aliuminis.

Surinkę ryšulį laidų, sviedžia jį į ugnį, nes, nudeginę plastikinį laido apvalkalą, jie ras vario. Kad laužas geriau degtų, į jį atliekų „perdirbėjas“ primeta nudilusių automobilių padangų.

Dėl to virš sąvartyno ištisus metus kabo juodas debesis. Kaip pažymėjo BBC publikacijos autoriai, gerai, kad internetas nesuteikia galimybės pajausti kvapo, tvyrančio Agbobloshie, nes nosiai tai būtų tikras išbandymas.

Nežinia kada suveiksianti atominė bomba

Šiuo metu milžiniškame Agbobloshie sąvartyno plote nematyti žemės. Visas plotas padengtas duženų kilimu. Tačiau tai, kas nematoma, kelia dar didesnį pavojų šaliai, jos gyventojams.

Elektroninėse atliekose, kaip žinoma, yra nuodingų cheminių medžiagų. Netvarkingai paliktos, neperdirbtos elektroninės atliekos į atmosferą ir vandenį išmeta švino, gyvsidabrio ir arseno.

Moterys ir mergaitės sąvartyne dažniausiai gesina gaisrus. Jos nešiojasi butelių su vandeniu, ledu. Nuotraukoje pavaizduotai Naasra Yeti yra 11 metų.

„Greenpeace“ atlikti apsinuodijimo švinu tyrimai, kurių metu pateiktos išvados apie kelių sąvartyne dirbančių žmonių sveikatos būklę. Kaip teigė mėginius tyrinėję ekspertai, nuodingų medžiagų kiekis žmonių organizme viršija visas leistinas ribas.

Nuodingos medžiagos ypač kenksmingos dar augantiems žmonėms: jos gali pakenkti smegenims, nulemti mažesnį intelekto koeficientą, pakeisti ar sutrikdyti hormonų veiklą.

„Greenpeace“ padarė ir laboratorinius dirvožemio bei vandens mėginių, surinktų sąvartyne, tyrimus. Jie parodė, kad sąvartyne ir aplinkiniuose rajonuose esančių nuodingų cheminių medžiagų lygis šimtąkart didesnis nei nustatyta leistina riba.

Sąvartyne dirbančio žmogaus pietūs.

Tai įrodo, jog Ganos gyventojai gyvena radioaktyvioje aplinkoje. Liūdina tai, jog šalyje nėra iniciatyvų, kuriomis stengiamasi pakeisti padėtį: šalies valdžia yra abejinga, o gyventojai dažnai net nežino apie jiems kylantį pavojų.

„Greanpeace“ yra raginusi elektronikos gamintojus imtis didesnės atsakomybės už pagaminamus produktus. Organizacijos nuomone, kompanijos turėtų pasirūpinti jau atitarnavusiais ir neveikiančiais prietaisais, jų surinkimu ir perdirbimu.

Kompiuterių ekranai pasitarnauja kaip kėdės.
Sąvartyne technika dažniausiai išardoma ir dažnai deginama, siekiant išgauti ir parduoti tinkamus metalus. Skaitmeniniuose „kapuose“ dažniausiai laidojami JAV, Europos prietaisai. Dažnai jie būna dovanoti, paaukoti, stengiantis sumažinti „skaitmeninį“ Afrikos atsilikimą.
„Greenpeace“ atlikti tyrimai liudija ne tik apie apnuodytą žemę ir vandenį, bet ir apie žalą žmonių organizmams, vystymuisi.

Nuotraukos:

  • Pieter Hugo iš „The New York Times“

Parengta pagal: