Mokslo ir technologijų pasaulis

Mėnulis iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai ramus ir neaktyvus. Tektoninių plokščių jis neturi, aktyvių ugnikalnių irgi seniausiai nebelikę. Visgi kartais drebėjimų pasitaiko, ir nors dažniausiai juos sukelia nukritęs meteoritas, taip būna ne visada.

Štai dabar mokslininkai išsiaiškino, kad stipriausias seismografu užfiksuotas Mėnulio drebėjimas nutiko dėl tektoninio poslinkio kelių šimtų kilometrų gylyje po Pietų ašigaliu.

Seismometrus į Mėnulį nugabeno ir išdėliojo Apollo misijų astronautai. Stipriausias užfiksuotas drebėjimas įvyko 1973 metais, jo stiprumas viršijo penkis balus. Drebėjimo epicentras lokalizuotas Pietų ašigalio regione, tačiau tuo metu tiksliau nustatyti jo nepavyko, rašo „Konstanta 42“.

Naujojo tyrimo autoriai apskaičiavo labiausiai tikėtinas epicentro vietas ir rado, kad jų apimamame regione esama daug išlenktų plutos trūkių. Jie yra tarsi raukšlės, susidarančios, kai vienas plutos gabalas stumiasi į kitą.

Tikėtina, kad bent vienas iš tų trūkių ir susidarė 1973 metų drebėjimo metu. Taigi Mėnulis vis dar traukiasi – vėsdamas jis tą daro per visą savo istoriją; skaičiuojama, kad per paskutinius 100 milijonų metų jo skersmuo sumažėjo apie 15 metrų.

Drebėjimo metu aplinkiniai regionai buvo nemenkai supurtyti. Ypač poveikis turėjo pasijausti kraterių šlaitams – stačios nuokalnės drebėdamos greičiausiai patyrė milžiniškas dulkių nuošliaužas. Nors pačių nuošliaužų nematyti, žinomos Mėnulio paviršių dengiančio regolito savybės sufleruoja būtent tokią interpretaciją.

Regolitas yra dulkės, konsistencija primenančios miltus. Užtenka nedidelio supurtymo, kad jos imtų judėti ir netektų bet kokio tvirtumo. Šios žinios ypatingai svarbios planuojant Artemis ir kitas žmonių misijas. Jų metu planuojama arti Pietų ašigalio įrengti tyrimų stotis, tačiau drebėjimai gali išmušti pagrindą joms iš po kojų. Jei jie vis dar vyksta, bazes statyti reikės atsargiau.

Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.