Baltijos kelio komandinėje moksleivių matematikos olimpiadoje lietuviai užėmė rekordines aukštumas
|
Lietuvos komanda
©Dalyvių asmeninis archyvas Šių metų lapkričio 4-8 dienomis Islandijoje vyko kasmetinė Baltijos kelio moksleivių komandinė olimpiada ir joje kaip niekada gerai sekėsi lietuvaičiams – į namus komanda sugrįžo pasidabinusi sidabro medaliais ir aplenkusi stiprias Skandinavų, Vokiečių ir mūsų kaimynų Latvių bei Estų komandas. Ir iki šiol lietuviams yra pavykę užimti prizines vietas Baltijos kelio olimpiadoje, tačiau tuomet būdavo pasiekiama trečioji vieta. Į antrą vietą lietuviai užkopė pirmą kartą. Priminsime, jog pernai metais mūsiškiai buvo penkti, o tuometinį pasirodymą pakomentavęs doc. R. Kašuba užsiminė, jog „ruošiantis ateičiai mūsų komandai reikėtų pagyvinti geometrinį pulsą“. Tai puikiai pavyko padaryti – šiais metais visi geometrijos uždaviniai įveikti be jokių problemų. Galutinė visų komandų rikiuotė pateikta žemiau:
Na, o kaip komandoms sekėsi atskiruose užduočių segmentuose, matyti šioje lentelėje:
Pabaigai – gyvi ir kaip visada, literatūriški, doc. R. Kašubos įspūdžiai iš olimpiados. Taip gražiai iš Islandijos perplaukusPirmiausiai norėtume atsakyti į galimus komentavimus ir atidesniam skaitytojui, net ir tokiam, kuris dar nespėjo mūsų apie tai paklausti, imti ir prisipažinti, kad žodis „parplaukus“ šiame pasakojime yra veikiau tik vaizdingas palyginimas, o ne koks nors tikrai nutikęs reikalas. Juk dainuodavo mūsų tėvai ir seneliai: - Susimovei, dieduk mano, susimovei, dūšia mano… Ir niekas nei jų, nei mūsų apie jokius iešmus neklausinėdavo. Taip ir mes padarysime, nieko čia apie tas perkeltines prasmes nebesamprotaudami, imsime ir papasakosime apie tai, kas iš tiesų buvo, o jau kaip mes plaukėme, skaitytojas susigaudys pats. Oi, gerai susigaudys. O iš tiesų buvo Islandija, graži, mįslinga, nuostabi šalis, islandams gal ir kasdieniška, o mums tokia egzotiška, kad nepamatęs nepatikėtum, kad vėjai ten būna tokie, kad, rodos, menkiau užkandusį gali ir nuo kelio nupūsti. Na, žmogų kaip žmogų gali ar negali taip jau iki galo nuo kelio nupūsti, dėl to dar galima būtų kūrybiškai derėtis ar draugiškai ginčytis. Mes dabar to nedarysime, bet tik pasakysime, kad žmogų kaip žmogų, o mašinas nuo kelio Islandijos vėjai nupučia. O kas dar labiau negu tikra yra Islandijoje? Tikra yra, pavyzdžiui, tai, kad išvažiuoji naktį su mašina iš Reikjaviko ir važiuoji per Islandiją, ir supranti, kad vaizdas pro langą, tai, ką tu matai savo akimis, ir Mėnulyje atrodytų taip pat, na, tik Mėnulyje, tai gal atrodytų dirbtina, o čia atrodo taip tikra, kad, rodos, ištiesi energingiau ranką ir į saują pribyrės Mėnulio dulkių…
O dar tikra yra tai, kad į Islandiją vyko tikrų tikriausia Lietuvos komanda, kad buvo ta komanda kažkaip nerealiai stiproka, nors niekas apie tai nieko niekam nekalbėjo, tiesiog ore kaip kokios kosminės dulkės tvyrojo nekasdienio laukimo dvasioje ištirpęs klausimas: O kas su mumis nutiks šiame nerealiame krašte?
Ruošėmės, dirbome, laukėme: ir kokie gi rezultatai ištiks mūsų nerealią komandą šiame nerealiame krašte? O tą mūsų tyliai nerealią komandą šiais metais buvo galima vadinti Vilniaus licėjaus žvaigždžių kvartetu su Benu. Vėl Jūs paklausite, ar su Benu dėl to, kad licėjuje dirba mokytojas Benas Budvytis. Ne, ne todėl, – atsakysime mes. Tai ar licėjaus komandos nelydėjo mokytojas Benas? Lydėjo, atsakysime mes. Tai ką, Benas ir ne Benas? – nustebsite Jūs. Taip tikrai, Benas ir ne Benas, – atsakysime mes. Nes buvo licėjaus komanda su tuo Benu ir dar su ne tuo Benu, kuris jau nebe pirmą kartą irgi yra TAS Benas. Kol patys savęs nesupainiojome ir Jūsų papildomais galvosūkiais neužvertėme, pasakysime, kad Lietuvos komandoje buvo ir mokytojas Benas ir nemokytojas Benas. Nemokytojas Benas ir buvo penktasis Lietuvos komandos narys Benas Bačanskas iš Skapiškio, na toks kažkoks ir realus nerealus Skapiškio muškietininkas, nelyginant d‘Artanjanas koksai. Tik jau paruošti nerealiems dalykams mes jau nebenustebtume, jeigu kas užsimintų, kad gal jau tada ir tas d‘Artanjanas ne vienas buvo. Na, skaitytojau, ir iš kur tu toks sumanus. Tuoj bus aiškiau, kas dar ten su tuo d‘Artanjanu buvo. Tuoj Jūs patys galėsite apie tai neatšaukiamai nuspręsti. Mes Jums išdėstysim faktus, o Jūs mums parodysite d‘Artanjanus. Manytume, kad Jūs tikrai d‘Artanjanu, o dar geriau d‘ArtanJane pripažinsite Vilniaus licėjaus kvartetininkę Eleną Dulskytę, jau metai slegiama Pasaulinės moksleivių olimpiados medalio naštos. Jums reikia dar kokio rimtesnio nerealaus argumento, kad tai tikrai d‘ArtanJanė. Jums reikia, mums nelabai. Kai mes Jums pasakysime, kad jeigu Jūs Elenai duosite kokį nors sunkų geometrijos uždavinį, o jinai Jums jį greitai išspręs panaudojusi kompleksinius skaičius, tada ir Jums nebekils jokių klausimų apie d‘ArtanJanes. Na, o kuo ne d‘Artan(Jo)nas yra kitas licėjaus islandas Linas Klimavičius. Jame, sakykime, nerealiai realu yra tai, kad jis jau yra pasaulinės olimpiados sidabro medalininkas. Nusikaldino jis tą sidabro medalį tebūdamas dešimtoku. Tokių kalvių mūsų matematikos padangėse iki šiol nebuvo. Na, o dar kas komandoje buvo? Oi, gal neverskime visai visų krautis d‘Artanjonystės naštos, bet realaus nerealumo, tai tikrai pas visus buvo tiek, kiek tik nepaprašytumėte. Štai buvo Edvardas Poliakovas iš licėjaus ir iš Pašilaičių. Gal Jūs pasakysite, kad Jums tiek žinoti apie Edvardą maža. Gerai, pasakysime mes, tada jis irgi gyvena sulinkęs po sidabro našta. Tik jo sidabras kaldintas Vidurio Europos matematikos olimpiadoje. Šviežios kalybos Edvardo sidabras, rugsėjo mėnesį viskas vyko. O gal Jūs manote, kad paskutinis dar neminėtas licėjaus žvaigždžių kvarteto orkestrantas Motiejus Valiūnas realus. Taip, kažkiek Motiejus realus. Bet paskaitęs jo pašto adrese grėsmingą pradžią astro.motiejus supranti, kad ir jo realumas greitai baigiasi. Ir tikrai – ir jis gyvena po Pasaulinės astronomijos olimpiados medalio našta. Realus pirmą mikrosekundės dalį galėtų atrodyti Aivaras Novikas. Na, patylėsime, nes tik pradėtume kalbėti, kad ir jis iš licėjaus, kad ir jis savo gyvenime ne kartą buvo susidūręs su (kaip jis sako, pakeliama) pasaulinių olimpiadų medalininko našta, ir Aivaro realumas tuoj baigtųsi. Na, aš jau suvokiau, kad vienintelio realaus Lietuvos komandos dalyvio našta atiteks man. Todėl aš ir papasakosiu apie rezulatus. Tie jau vėl neberealūs, nes realiai gražūs. Treti buvome 2002 metais Estijoje, treti buvome 2004 metais Suomijoje. O šiais nerealiais metais mes buvome antri. Virš mūsų buvo jau tik Islandijos dangus ir jau tik Lenkijos komanda. Surinkome mes 77 taškus. Išsprendėme mes absoliučiai visus geometrijos uždavinius. O be to ir aš Islandijoje ne pirmą kartą buvau. Kur tu, žmogau, kartais nuo to nerealumo bepasidėsi. | |||||||||||
| |||||||||||
