Mikologė O. Motiejūnaitė. Grybavimo patalpose ypatumai
|
©O. Motiejūnaitės nuotr. „Grybauti“ galima ir namuose, – juokais sako VPU docentė, mikologė Ona Motiejūnaitė ir perspėja, kad per daug uoliai sandarindami patalpas galime susidurti su mikroskopinių (liaudyje vadinamų pelėsiniais, mokslininkų – mikromicetais) grybų plitimu. Tai maži organizmai, jų sandara matoma tik pro mikroskopą, tačiau ant paviršių matome iš sporų užaugusias jų kolonijas (micelį, grybieną), kurios būna įvairiaspalvės: žalios, mėlynos, rudos, juodos, baltos ir t. t. Mikroskopiniai grybai ypač sparčiai auga drėgnoje, prastai vėdinamoje, dulkėtoje aplinkoje. Butuose jie auga ne tik ant maisto produktų, daržovių ar vaisių, tačiau ir ant baldų, prietaisų, sienų. Gausiai paplitus mikromicetams patalpose jaučiamas specifinis priplėkęs kvapas. Šie grybai gali pradėti plisti ant įvairios cheminės sudėties substratų.
Grybai ir bakterijos gali susikaupti netinkamai prižiūrimuose oro kondicionieriuose ir iš čia plisti į patalpas. Galima teigti, kad nėra substrato, ant kurio negalėtų augti grybai. Skiriasi tik adaptacijos laikas. Labiausiai tinkami substratai yra natūralios medžiagos (mediena, popierius, kailis ir kt.), bet jie gali puikiai augti ant sintetinių medžiagų (tinko, stiklo, metalo, plastmasių ir kt.). Augdami mikroskopiniai grybai į aplinką aktyviai išskiria įvairias organines rūgštis, fermentus ir kitas medžiagas, kurios ardo paviršius ir dėl jų patiriama didelė žala. Daug nuostolių dėl pelėsių augimo patiriama jiems pažeidžiant knygas, odos dirbinius, meno kūrinius. Kai kurios jų išskiriamos medžiagų yra toksiškos. Pavyzdžiui, Aspergillus flavus išskiria aflatoksinus, kurie yra kancerogenai.
Taigi nereikėtų bijoti net ir šaltuoju metų laiku gerai išvėdinti patalpas. Gerai būtų paltus ir striukes palikti rūbinėje, rūpintis auditorijų švara ir tvarka, nes grybų sporos plinta oro srovėmis, „keliauja“ prisitvirtinusios prie mūsų rūbų bei daiktų. Sporų susidaro gausybė, todėl tik pajudinus mikromicetais apaugusį objektą, nuo jo kaip rūkas pradeda sklaidytis sporos. Su oru įkvepiame sporų, kurioms patekus į kvėpavimo takus galima susirgti. Grybų sukeliamos ligos vadinamos mikozėmis ir nėra retos. Nustatyta, kad pelėsių augimą stabdo ne tik specialios priemonės, bet ir augalų eteriniai aliejai. Sulaukėme pavasario, taigi atverkime langus, vėdinkime bei valykime patalpas ir geriau jau nusiteikime maloniam grybavimui miške nei patalpose.
Juodgrybių kolonijosAnt būsto vidinių sienų, vonios kambariuose, virtuvėse dažnai pastebime juodas dėmes, liaudyje vadinamas tinko grybeliu. Tai bene labiausiai paplitęs patalpų grybo - juodgrybio (Cladosporium) kolonijos. Šis grybas auga lėtai, tačiau jam tinka patarlė „tyli kiaulė gilią šaknį knisa“, nes juodgrybis prisitaiko prie pačių ekstremaliausių sąlygų, o augdamas pateikia nemažai siurprizų net ir mokslininkams. Juodgrybiai paplitę visuose žemynuose ir yra randami pačiose neįtikinamiausiose vietose. Jų sporos lengvai plinta oro srovėmis. Neretai juodgrybiai aptinkami pašaruose, kuriuose augdami išskiria toksinus, todėl pašarai tampa nuodingais. Šių grybų galima rasti ant maisto produktų šaldytuvuose, knygose, ant stiklinių ir metalinių paviršių ir netgi dervose, gumoje, asfalte, naftos produktuose, žibale, įvairių rūšių benzine.
Kaip naftos produktų ir benzino „mėgėjai“ išsiskiria Cladosporium resinae rūšies grybai, kurie dar vadinami „žibalo grybeliais“. Jų spartus vystymasis benzine gali būti transporto priemonių gedimo priežastimi. Juodgrybiai randami paukščių lizduose ir ant jų plunksnų. Šiuo atveju paukščiai tampa grybų platintojais aplinkoje. Šie grybai yra ir „meno mėgėjai“, jų augimas ant meno kūrinių sukelia restauratoriams nemažai rūpesčių. Šie grybai – vieni iš nedaugelio, augantys ir žemoje temperatūroje. Tai įrodo jų atsparumą aplinkos veiksniams. Toks stebinantis jų atsparumas siejamas su tamsios spalvos pigmentais – melaninais. Atskirų rūšių juodgrybiai auga nuo -7 iki +37º C temperatūroje, išlieka gyvybingi ir aukštesnėje kaip 60 ºC.
Sandara. Įvairių rūšių juodgrybių kolonijos dažniausiai būna tamsiai rudai žalsvos spalvos su pilkšvu, juodu atspalviais, aksominiu paviršiumi. Apatinė kolonijos pusė beveik juoda su žaliu ar rudu atspalviais. Ant maisto produktų juodgrybių kolonijos per 10 parų užauga tik 2-4 cm skersmens. Augdami ant įvairios cheminės sudėties paviršių juodgrybiai juos ardo, keičia sudėtį. Iš vienos pusės tai yra gerai, nes galima šiuos grybus taikyti kenksmingų aplinkai medžiagų utilizavimui, jie yra naudingi humuso susidarymui dirvoje. Tačiau iš kitos pusės, augdami ten kur yra nepageidaujami, juodgrybiai suardo reikalingas medžiagas, prietaisus, išskiria nuodingas medžiagas. Šios destruktyvios savybės susijusios su aktyviu grybų funkcionavimu produkuojant į aplinką chemines medžiagas: alkoholius, esterius, rūgštis. Juodgrybio sukeltos ligos vadinamos juodligėmis (kladosporiozėmis; Cladosporiosis)
Ligos Dažnai juodgrybiai pažeidžia bulvinių, bastutinių šeimos augalus, javus, sukelia rūsiuose, kaupuose laikomų daržovių puvinius. Grybų plantacijos gali plisti ir šiltamiuose, sukeldamos pomidorų rudąsias dėmėtliges, pažeisti agurkų lapus, stiebus ir vaisius. Sergančių augalų derlius mažėja, vaisiai noksta lėčiau. Infekcijai plisti palankios sąlygos yra esant santykinei oro drėgmei 80-96 %, o temperatūrai 10-27°C. Sukėlėjas išlieka gyvybingas sirgusių augalų liekanose, ant medinių šiltnamio konstrukcijų, taip pat gali būti pernešamas su sėkla. Vienas pavojingiausių - Cladosporium herbarum - smarkiai plinta lietingomis vasaromis, pažeidžia javų varpas, o grybų užkrėsti grūdai gali būti nuodingi žmogui. Medikų yra diagnozuoti juodgrybių sukelti žmogaus ir gyvūnų susirgimai: alergijos, kvėpavimo organų, gleivinės, odos, akių ragenos, smegenų audinio pažeidimai.
Ką daryti, kad šis nepageidaujamas svečias paliktų mūsų namus? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Visų pirma reikia sukurti sąlygas, kurios yra netinkamos grybo augimui. Labai svarbu sumažinti drėgmę, sutvarkyti hidroizoliaciją, dažnai vėdinti patalpas, valyti paviršius, naudoti fungicidinių (fungicidai – medžiagos, stabdančios grybų augimą, - red. past.) savybių turinčius dažus ar kitas apdailos priemones. Šiltnamiuose taip pat svarbus vėdinimas, švaros laikymasis, švarios sėklos naudojimas. Nuo seno žinoma, kad grybai prasčiau auga esant šarminei substrato reakcijai. Taigi, muilu ar kitomis valymo priemonėmis stropiai nuplauti pažeistas sienas yra gerai. Svarbu valant nepalikti grybo pradų.
Efektyviai grybų augimą slopina valymo ir balinimo priemonės, turinčios chloro. Nuo seno žinoma, kad stiprios fungicidinės savybės būdingos formalinui (buvo naudojamas 2 proc. formalino tirpalas), specialiai tam naudojamas natrio chloro tirpalas, tačiau nereikia pamiršti, kad chloro turinčios priemonės kenksmingos ir žmogui. Kartais gali padėti ir vandenilio peroksidas (3 proc.). Efektyviai grybų augimą slopina mirtenės, eukalipto, kedrų, pušų ir kiti eteriniai aliejai. Šiuo metu prekyboje yra specialiai grybams patalpose naikinti skirtų priemonių. Paviršių dezinfekavimui naudojamos veikliosios medžiagos: vario sulfatas, boro junginiai, actas su boraksu (3 šaukštai acto ir šaukštelis borakso 2 stiklinėms karšto vandens), BAC (ketvirtiniai amonio junginiai: alkil-dimetil-benzilamonio chloridas), OIT (2-oktil-2H-izotiazol-3-onas), OPP (ortofenil-fenolas) ir daug kitų. Nereikia pamiršti, kad grybai prisitaiko prie cheminių medžiagų ir, jeigu bus tinkamos sąlygos jiems augti, tai reikės vis didesnių valymo priemonių koncentracijų, o grybų padermės kuo toliau tuo bus atsparesnės jų poveikiui. | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
