Mokslo ir technologijų pasaulis

Devynių aukštų pastatai tapo kompromisu.

Devynaukščiai pastatai tapo SSRS simboliu, o jų statybą lėmė ekonomiškumas, techniniai standartai ir infrastruktūros ypatumai.

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje SSRS pradėjo masiškai statyti daugiaaukščius gyvenamuosius namus. Tačiau kodėl pagrindiniu formatu tapo devynių aukštų pastatai? Populiaraus „YouTube“ kanalo „Max Romanchuk“ autorius sako, kad tai lėmė ne tik ekonomika, bet ir techniniai standartai.

1950-aisiais Sovietų Sąjunga daugiausia dėmesio skyrė N. Chruščiovo laikų daugiabučių statybai, kad kiekvienai šeimai būtų suteiktas atskiras būstas. Pagrindinis uždavinys – pastatyti pigiausius ir funkcionaliausius butus. Tačiau iki aštuntojo dešimtmečio iškilo poreikis statyti aukštesnius pastatus, kad padidėtų užstatymo tankis.

Maxo Romančiuko teigimu, devynių aukštų pastatai tapo kompromisu tarp ekonomiškumo ir techninių reikalavimų.

„Pagal GOST standartą daugiau nei penkių aukštų pastatuose reikėjo įrengti liftą, o dešimties aukštų - du liftus: krovininį ir keleivinį. Be to, aukštesniems nei 28 metrų pastatams reikėjo įrengti dūmams nepralaidžius gaisrinius laiptus“, – pabrėžia jis.

Devynių aukštų pastato aukštis siekė kiek daugiau nei 27 metrus, o tai leido išvengti papildomų išlaidų antram liftui ir specialioms priešgaisrinėms konstrukcijoms. Taigi, devynaukščio vieno kvadratinio metro savikaina buvo gerokai mažesnė nei dešimties ar dvylikos aukštų.

„Aukštesniems nei devynių aukštų pastatams prireikė specialių siurblinių tiekti gamtinėms dujoms. Tai buvo labai brangu, todėl tokiuose namuose vietoj dujinių viryklių buvo įrengiamos elektrinės. O tam, savo ruožtu, prireikė sustiprintos elektros instaliacijos ir papildomų pastočių“, – pažymi M. Romančiukas.

Be to, aukštesniems nei devynių aukštų pastatams reikėjo tvirtesnio grunto, todėl daugelyje regionų buvo sunku juos statyti.

Pasigirsta nuomonė, kad devynių aukštų pastatų aukštis yra susijęs su gaisrinių automobilių techninėmis galimybėmis. Tačiau M. Romančiukas paneigia šią prielaidą.

„1966 m. atsirado 30 metrų hidrauliškai pakeliamos kopėčios, o aštuntajame dešimtmetyje ugniagesių automobiliuose jau buvo sumontuotos 32 metrų ilgio mechanizuotos kopėčios. Todėl devynių aukštų namų pasirinkimas neturėjo nieko bendra su gaisro gesinimo įrangos galimybėmis“, – sakė jis.

„Šis sprendimas leido milijonus šeimų aprūpinti įperkamu būstu, tuo pačiu sumažinant statybos ir eksploatavimo išlaidas iki minimumo“, – reziumuoja tinklaraštininkas.