Mokslo ir technologijų pasaulis

Paskelbė dekretą.

1954 metų vasario 19 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė dekretą dėl Krymo perdavimo Ukrainos TSR. Oficiali priežastis yra „bendra ekonomika ir teritorinis artumas“. Iki to laiko Krymas buvo nuniokotas karo ir ištuštėjęs po masinių Krymo totorių deportacijų. Naujakuriai iš Rusijos, pripratę prie kitokio klimato, nesugebėjo atkurti ekonomikos. Tik septintajame dešimtmetyje gyvybė pusiasalyje buvo atkurta ir išspręsta pagrindinė jo problema – vandens trūkumas. Istorikai vis dar ginčijasi dėl tikrųjų Krymo perdavimo priežasčių, kai kurie mano, kad tokiu būdu Kremlius norėjo tvirčiau susieti Ukrainą su Maskva. Šaltinis primena šio laikotarpio įvykius ir paneigia populiarų mitą apie Krymą kaip „dovaną iš Chruščiovo“.

Viskas prasidėjo dar 1953 m. rugsėjį, TSKP CK plenume, skirtame žemės ūkio problemoms. Atskirai buvo svarstomas katastrofiškos Krymo ekonomikos būklės klausimas.

Praėjus beveik dešimčiai metų po karo, Krymas vis dar gulėjo griuvėsiuose. Vietinių miestų komitetų vadovai atvirai skundėsi, kad „tokiu tempu miestų negalėsime atstatyti net po šimto metų“. Pagrindiniai Krymo ekonomikos sektoriai – sodininkystė, gyvulininkystė, vynuogininkystė ir vyndarystė – smarkiai smuko. Pusiasalio problemas apsunkino 1944 m. stalininio režimo surengtas masinis vietinių gyventojų – Krymo totorių – trėmimas. Jie bandė juos pakeisti naujakuriais, pirmiausia iš Rusijos vidaus – Kursko ir Voronežo regionų, Volgos regiono ir šiaurinių RSFSR regionų.

Tačiau naujieji kolonizatoriai buvo mažai naudingi, nes jie nebuvo pripratę prie Krymo klimato ir nežinojo vietinių ūkininkavimo kalnuose ir stepėse ypatumų. Daugelis iš jų pirmą kartą pamatė vynuoges, tabaką ir kukurūzus. Tačiau niekas nedrįso atvirai kritikuoti Stalino sprendimų ne tik jo gyvenimo metu, bet ir trejus metus po jo mirties 1953 m. kovą.

Krymo nuosmukį įvertino neseniai išrinktas TSKP CK pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas, kai 1953 metų spalį nusprendė slapta išvykti į pusiasalį. Kartu su juo vyko ir jo žentas, sovietų žurnalistas ir publicistas Aleksejus Adžubėjus. Vėliau savo įspūdžius iš šios kelionės jis apibūdins taip: „Čia plynaukštėje [Bachčisarajaus regione] vis dar viskas alsavo siaubingu karu. Pakelėse buvo pilna sudaužytų tankų ir artilerijos dalių. O žemė išdžiūvo ir apaugo kietomis piktžolėmis. Kaimai ir totorių aulai tušti. Jų savininkai, Stalino piktos valios išsiųsti į tolimus šaltus kraštus, prarado viltį sugrįžti.“

Iki 1954 m. pradžios partijos vadovybei buvo parengtas pranešimas „Apie žemės ūkio būklę Krymo regione“, priskirtas „Slaptai“. Jame teigiama, kad iki 1954 m. pasėlių plotai Kryme sumažėjo 70 tūkstančių hektarų, palyginti su 1940 m. Iš 30 kolūkių tik trys sugebėjo kažkaip apsėti laukus ir nuimti derlių. Būsto fondo sunaikinimas siekė beveik 50 proc. 1953 m. pabaigoje visame Kryme veikė tik 3 duonos, 18 mėsos, 8 pieno, 2 audinių, 9 batų, 5 statybinių medžiagų ir 28 knygų parduotuvės.

Sausio 25 d. Maskvoje vyks TSKP CK prezidiumo posėdis, kuriam pirmininkavo Ministrų Tarybos vadovas Georgijus Malenkovas. Čia buvo priimtas galutinis sprendimas perduoti Krymą Ukrainos SSR. Slaptuoju protokolu buvo patvirtintas dekreto projektas, už kurį vasario 19 d. greitai ir vienbalsiai balsavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.

Pokariu sovietų vadovybei sąjunginių respublikų sienų perbrėžimas buvo įprastas administracinis reikalas. Juk visa tai buvo daroma vienos valstybės rėmuose su centralizuota kontrole Kremliuje. Ir mažai kas manė, kad SSRS kada nors žlugs, o šie sprendimai sukels politinius ginčus ir karinius konfliktus.