Mokslo ir technologijų pasaulis

Nepaisant populiarių mitų apie šių sutvėrimų gyvybingumą, tarakonai nėra nei ypatingai gajūs, nei atsparūs radiacijai (pramanu galima laikyti įsitikinimą, jog tarakonai laisvai išgyventų branduolinę apokalipsę). Gajumo prasme šie nariuotakojai vabzdžių pasaulyje tėra vidutiniokai. Tačiau tarakonai išties yra kai kuo ypatingi.

Unikali tarakonų kolekcija demonstruojama Australijos muziejuje (Sidnėjus, Australija). Ten galima išvysti įvairiausių egzempliorių: didžiulių, mažyčių, žalių, dryžuotų, sparnuotų ir besparnių. Beje, skraidyti sugeba apie 40 proc. tarakonų rūšių. Tiesa, daugelis jų yra gana kerėpliški ir nerangūs skrajūnai, oru nukeliaujantys nedidelius nuotolius.

Grįžtant prie tarakonų santykio su radiacija, yra žinoma, jog 64 grėjų radiacijos dozė išnaikina maždaug 93 proc. rudųjų arba vokiškųjų tarakonų („German cockroach“) jauniklių. Žinoma, tokia dozė – dešimtkart didesnė, nei pakeltų žmogus, tačiau tarakonui pagal atsparumą radiacijai iki kuklios vaisinės muselės – toli kaip iki Mėnulio. Drozofila atlaiko 640 grėjų radiacijos dozę, o parazitinei vapsvai „Habrobracon“ pribaigti reikėtų 1800 grėjų radiacijos kiekio.

Tarakonai pasaulyje klestėjo dar iki virtuvių užkariavimo eros. Kaip byloja iškasenos, tarakonai priklauso tik saujelei išlikusių vabzdžių rūšių, kurios gyvavo dar prieš 300 mln. metų. Šie sutvėrimai suklestėjo karbono periodu, kuomet apie 40 proc. visų vabzdžių buvo tarakonų padermės – kai kurie paleontologai tą laikmetį drąsiai vadina „Tarakonų Era“. Nepaisant to, jog tarakonai evoliucionavo į vabalus, negailestingoji evoliucija šiems gyviams akivaizdžiai simpatizavo ir tarakonai yra vieni evoliucijos favoritų. Kitaip vargu ar jie būtų išlikę iki šių dienų.

Archajiškieji „tarakonoidai“ nuo šiuolaikinių ainių skyrėsi nedaug. Senovės tarakonų patelės kiaušinėlių dėjimui turėjo ilgą kiaušdėtį – šis organas nunyko prieš maždaug 140 mln. metų. Visais kitais fiziologiniais aspektais šių nariuotakojų protėviai labai panašūs į nekviestuosius Homo sapiens virtuvių svečius.

Šiuo metu mūsų planetoje priskaičiuojami beveik 5 tūkst. tarakonų rūšių. Šie vabzdžiai gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Tarakonai dažniausiai gyvena olose, urvuose, miškingose vietovėse ir drėgnuose atogrąžų sąžalynuose. Kartu su žmonėmis gyventi prisitaikė vos keletas tarakonų rūšių. O nešlovę ir blogą vardą žmonijos akyse visai plačiai ir ilgaamžei tarakonų giminei užtraukė po visą pasaulį pasklidusios būtent šios kelios su žmogumi susidėti nusprendusios tarakonų rūšys.

„Parazitai man atrodo atstumiantys, – prisipažįsta Sidnėjaus universiteto entomologas Natanas Lo (Nathan Lo). – Tačiau ne visi tarakonai yra šlykštūs. Anaiptol. Kai kurių rūšių tarakonai yra tiesiog žavūs.“ Nejaugi?

Didžiausią žalą tarakonų reputacijai yra padariusios dvi rūšys – didysis amerikinis tarakonas („American cockroach“) ir kiek mažėlesnis jo gentainis rudasis (vokiškasis) tarakonas. Nors jų pavadinimų su kilme sieti nereikėtų (kadangi šių rūšių kilmės vieta ir paplitimo po visą pasaulį laikmetis nėra nustatytas), virtuves dažniausiai okupuoja rudieji.

Ir vis tik, kodėl šie gyviai yra vieni sėkmingiausių evoliucijos sutvėrimų? Australijos muziejaus entomologas Martinas Robinsonas (Martyn Robinson) yra linkęs manyti, jog taip yra galbūt dėl to, jog tarakonai beveik neturi bruožų, kurie būtų būdingi tik tarakonams.

„Tarakonai tapo tikrais nesispecializavimo specialistais, – pasakoja M. Robinsonas. – Be to, didžioji dalis tarakonų nėra išrankūs maistui.“

„Be kita ko, tarakonai yra kvalifikuoti kanibalai, – priduria N. Lo. – Jie šlamščia viską, taip pat ir vieni kitus.“

Pasibaisėtina, tačiau retkarčiais jie užkandžiauja net ir... mumis. Neretai tarakonų knibždančiose patalpose ar laivuose miegantys žmonės šių vabzdžių būna sukandžiojami. Panašu, jog tokiems nariuotakojams išperoms nemenkas delikatesas yra odos nuospaudos ir nagai – galbūt dėl to, jog šių galima atsignybti neprižadinus aukos. Kalbama, jog kai kuriuose laivuose jūrininkai, siekdami apsaugoti nagus, miegoti eina mūvėdami pirštines.

Tačiau tarakonai yra ypatingi ne vien polinkiu nesispecializuoti. Didžioji dalis jų pilvo ertmės būna užpildyta balta mase – riebalais, kuriuos sudaro dviejų tipų ląstelės – riebalingi adipocitai („adipocytes“) ir bakterijų kupini micetocitai („mycetocytes“).

Pasirodo, maždaug penktadalis visų vabzdžių kūnų yra simbiotinės bakterijų prieglaudos, o tarakoniškųjų micetocitų turi ir kai kurios kitos vabzdžių rūšys. Tačiau simbiotinis ryšys tarp tarakonų ir jų riebaliniame audinyje gyvuojančių „Blattabacterium“ bakterijų yra ypatingai artimas. Išnaikinkite šias bakterijas antibiotikais, ir tarakonas mirs. Ir atvirkščiai – užmušus tarakoną, sunyks ir jo organizme gyvavusios „Blattabacterium“ bakterijų kolonijos.

„Blattabacterium“ ir yra tas retas, išskirtinis, visus tarakonus vienijantis bruožas. Kai šių bakterijų buvo aptikta Australijoje gyvenančių Didžiųjų šiaurės termitų „Mastotermes darwiniensis“ (taip pat vadinamų Darvino termitais) organizmuose, mokslininkams pasidarė smalsu, ar tie termitai kaip nors susiję su tarakonais. Po N. Lo 2000-aisiais atlikto tyrimo paaiškėjo, jog šie termitai – mediena mintančių tarakonų palikuonys.

„Tada tai skambėjo kiek keistai, tačiau dabar neabejodami galime teigti, kad šie termitai yra tarakonų atmaina“ – tvirtina tyrimo autorius N. Lo.

Ir kuo gi tos „Blattabacterium“ ypatingos? Dauguma vabzdžių organizmuose gyvuojančių simbiotinių bakterijų savo globėjus aprūpina maistingomis medžiagomis, kurių vabzdžiai neranda aplinkoje arba negali pasigaminti patys. Tačiau tarakonų atveju „Blattabacterium“ paskirtis yra kiek kitokia.

Šį mokslininkų kolektyvą aplenkė Z. Sebry vadovaujama tyrėjų grupė, bakterijos genomo analizės rezultatus publikavusi 2009 m. Analizės rezultatai patvirtino, jog bakterija turi enzimų, būtinų šlapalą ir amoniaką paversti į visas dešimt pagrindinių aminorūgščių. Šios bakterijos sintetina ir kai kuriuos vitaminus.
Tad riebalinis audinys tarakonams yra ne tik energijos šaltinis stokojant maisto (be maisto šis vabzdys gali ištverti ilgiau nei mėnesį) – ypatingas tarakonų riebalinis audinys suteikia galimybių šiems nariuotakojams išgyventi mintant itin skurdžiu, baltyminių medžiagų stokojančiu maistu. „Tarakonas savo organizme turi nuosavą „vyriausiąjį virėją“ ir maistinių medžiagų atsargų kaupyklą“, – vaizdžiai bakterijų paskirtį apibūdina Z. Sebry.