Mokslo ir technologijų pasaulis

„Nedarbo spąstai“ ar oraus darbo trūkumas? Atsakymas Lietuvos laisvosios rinkos institutui.

„Jau trejus metus iš eilės nedarbo spąstai Lietuvoje viršija kritinę 100 proc. ribą“ skelbia Laisvosios rinkos institutas (LLRI), siūlydamas „suvaldyti socialinių išmokų augimą, <...> kad gyventojų paskatos dirbti nebūtų pakertamos.“

LLRI analizėje minimi „nedarbo spąstai“ apskaičiuojami lyginant grynąsias pajamas iš darbo su gaunamomis išmokomis nedarbo metu. Kai gaunamos išmokos yra didesnės nei potencialus darbo užmokestis, daroma prielaida, kad žmogui „apsimoka“ nedirbti ir gyventi iš socialinių išmokų.

LLRI argumentai, nors ir tikslūs matematiniu požiūriu, yra paviršutiniški ir neatspindi realybės: dabartiniai „spąstai“ yra ne pernelyg dosnios socialinės apsaugos, o gilesnių struktūrinių problemų darbo rinkoje atspindys.

Problema – ne išmokos, o darbo užmokestis

Kai socialinės išmokos, užtikrinančios minimalius pragyvenimo poreikius, tampa artimos arba net viršija potencialias darbo pajamas, tai nėra įrodymas apie žmonių „įkalinimą“ nedarbo spąstuose –  tai parodo, kad siūlomas darbas nesuteikia oraus pragyvenimo lygio.

Taigi, LLRI nekelia esminio klausimo: kodėl siūlomi atlyginimai yra tokie žemi, kad beveik prilygsta socialinėms išmokoms? Kai vienintelė alternatyva nedarbo išmokoms yra menkai apmokamas darbas, problema slypi ne socialinės apsaugos sistemoje, o darbo rinkos sąlygose. Sprendimas turėtų būti ne išmokų mažinimas, o darbo užmokesčio ir darbo sąlygų gerinimas.

Be to, svarbu suvokti, jog nedarbo išmokos nėra pajamų pakaitalas ir valstybės ar darbdavio „malonė“. Teisę į jas asmuo įgyja tik tam tikrą laiką mokėjęs nedarbo draudimo įmokas, taigi, šią teisę užsidirbo pats. Šių išmokų tikslas – apsaugoti žmones laikino nedarbo metu ir suteikti paramą sunkiomis aplinkybėmis.

Socialinė apsauga leidžia atsisakyti prastų darbo pasiūlymų bei suteikia galimybę toliau mokytis ir tobulėti. Ilgainiui tai turėtų lemti geresnį atitikimą tarp darbuotojo lūkesčių ir pačio darbo, didesnį našumą, aukštesnius atlyginimus ir ekonomikos augimą.

Darbas nėra vien tik pajamos

LLRI analizėje naudojama formulė remiasi tik piniginiais rodikliais ir ignoruoja daugelį kitų realių veiksnių, susijusių su apsisprendimu dirbti ar nedirbti – tokių kaip papildomos išlaidos (pvz., transportas, vaikų priežiūra), darbo sąlygos, karjeros galimybės, socialinė darbo vertė ir bendra gyvenimo kokybė.

Kaip parodė daugelis mokslinių tyrimų, darbo motyvacija yra daugialypė ir negali būti apribota vien piniginėmis paskatomis. Dauguma darbuotojų patiria didelę naudą iš darbo ir diskomfortą dėl nedarbo, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų. Darbas suteikia žmonėms savivertę, tapatybę ir vietą visuomenėje. Koncentravimasis vien tik į  pajamas atspindi per siaurą darbo supratimą, todėl prieš siūlant apkarpyti socialines išmokas, derėtų atsižvelgti ir į siūlomo darbo kokybę – darbo sąlygas, požiūrį į darbuotoją, susisiekimo infrastruktūrą ir kitus veiksnius.

Kitokia statistika

LLRI analizė piešia klaidingą bedarbio, patogiai gyvenančio iš pašalpų ir nenorinčio dirbti, paveikslą, o Lietuvos socialinės apsaugos sistemą – kaip pernelyg dosnią. Tačiau į vertinimą įtraukus daugiau rodiklių, paveikslas pradeda rodytis kiek kitoks.

Yra gerai žinoma, jog skurdas – skaudi Lietuvos problema. Mūsų šalyje skursta 20,6%, tai yra, kas penktas žmogus. Tai – vienas aukščiausių rodiklių tarp Europos sąjungos (ES) šalių, jau eilę metų išliekantis stabilus.

Tuo tarpu Lietuva socialinės apsaugos išlaidoms (išmokos pensinio amžiaus gyventojams, šeimoms, vaikams, nedarbo atveju, negalios, skurdo ir finansinės atskirties situacijose) skyrė tik 17 % bendrojo vidaus produkto (BVP), kai ES vidurkis yra 27 % (2023 m. Eurostat duomenys).

Socialinių išmokų poveikis skurdo mažinimui (vertinant skurdo lygio pokyčius „iki“ ir „po“ išmokų suteikimo) Lietuvoje taip pat yra žemesnis nei ES vidurkis: 2023 m. duomenimis jis siekė 29,9 3%, lyginant su 34,68 % ES vidurkiu. Vadinasi, socialinių išmokų pagalba tik 29,9 % iš visų asmenų, patiriančių skurdo riziką, yra iš jos „ištraukiami“. Matant tokią statistiką, LLRI pasiūlymas valdyti išmokų augimą skamba ne itin pagrįstai, o veikiau kaip būdas pateisinti žemus, iš skurdo rizikos vos išgelbėjančius atlyginimus.

Ne spąstai, o veidrodis

Apibendrinant, vietoje to, kad socialinė apsauga būtų pateikiama kaip darbo skatinimo stabdis, turėtume orientuotis į geresnių darbo vietų kūrimą. Tai apima investicijas į viešąsias paslaugas, infrastruktūrą ir mokymus, kurie suteiktų žmonėms galimybę įsidarbinti kokybiškose ir gerai apmokamose darbo vietose. Konkurencinga darbo rinka yra tokia, kurioje darbas teikia ne tik pajamas, bet ir stabilumą, profesinį augimą bei visuomenės pagarbą.

Vadinamieji „nedarbo spąstai“ nėra spąstai, kuriuos sukuria per didelės socialinės išmokos, o veidrodis, atspindintis darbo rinkos nesugebėjimą užtikrinti oraus, saugaus ir gerai apmokamo darbo. Todėl dėmesys turėtų būti nukreiptas ne į socialinės apsaugos mažinimą, o į darbo kokybės ir atlyginimų didinimą. Tik sprendžiant šias struktūrines problemas galima užtikrinti, kad sugrįžimas į darbo rinką žmonėms būtų patrauklus ir orus pasirinkimas.

Aušra Januškevičiūtė

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos tarptautinių ryšių sekretorė