Mokslo ir technologijų pasaulis

Prisimenate, kai mokykloje ar universitete kai kurios merginos (ir dažniausiai būtent merginos) smarkiai sudirgdavo, jei rašymo lentoje netyčia šaižiai cyptelėdavo kreida arba tyčia taip pat šaižiai orą perverdavo į lentos paviršių brūžinamų pirštų (nagų) garsas? Paradoksalu, tačiau tokio garso negali pakęsti daugelis žmonių. Išsiaiškinti šio fenomeno prigimtį parūpo ir mokslininkams. Kelno ir Vienos aukštųjų mokyklų tyrėjai išsiaiškino, kodėl tas garsas daugeliui toks nemalonus.

Pasirodo, mūsų klausos aparatas natūraliai sustiprina būtent tokio dažnio garsą, kokį skleidžia lentos paviršiumi braukiami nagai ar kreida. Ne mažiau įdomu ir tai, jog žmogaus ausys yra tiesiog sutvertos puikiai girdėti tokio dažnio garsus, nes tokiu dažniu skamba ir žmogaus kalba.

Mokslininkai atliko eksperimentą, kurio dalis dalyvių manė, jog klausosi „sunkios“ eksperimentinės muzikos, o likusiems dalyviams buvo transliuojami tiesiog įvairūs nemalonūs garsai. Paaiškėjo, jog rašymo lentos paviršiumi slystančių nagų sukeltas garsas yra nemalonesnis už šakutės brūžinimo į lėkštę garsą, taip pat už polistireno (liaudyje neretai vadinamo „jūros puta“) cypsmą.

Michaelio Olerio (Michael Oehler) vadovaujami tyrėjai nustatė, jog klausytojai, kurie buvo informuoti apie netrukus pasigirsiantį nagų brūžinimo į lentą garsą, girdėdami jį bjaurėjosi labiau negu tie, kurie apie tai informuoti nebuvo. Tiesa, tuo garsu bjaurėjosi ir klausytojai, kurių buvo paprašyta klausytis „eksperimentinės“ muzikos su lygiai tokiais pat garsais.

Mėgindami išsiaiškinti, kurie garsai savanorius klausytojus erzina labiausiai, tyrėjai fiksavo ne tik psichinę tiriamųjų reakciją, bet ir kai kuriuos fiziologinius parametrus (širdies plakimo dažnį, kraujo spaudimą, odos elektrinį laidumą). Eksperimento metu tiriamieji klausėsi ne tik nagų, tačiau ir kreidos brūžinimo – mokslininkai siekė nustatyti nemaloniausią jausmą sukeliančio garso dažnį.

Tiriamiesiems nebuvo jokio skirtumo, ar iš transliuojamo įrašo fragmento buvo ištrinti labiausiai „grandančio“ pobūdžio garsai – lygiai taip pat nemalonu girdėti buvo ir švelnesnius brūžinimo į lentą garsus.

Paaiškėjo, jog tokie garsai, kaip nagų brūžinimas į rašymo lentą, sukelia fizinį organizmo atsaką: išgirdus tokį garsą, pasikeičia širdies plakimas, odos elektrinis laidumas. Paradoksalu, tačiau nemaloniausi garsai buvo garsų amplitudės, apimančios žmogaus kalbą (nuo 2 iki 4 tūkst. hercų).

Panašu, jog keiksnoti dėl garso nemalonumo galima tik kiekvieno žmogaus ausies kanalo formą – būtent dėl jos vieniems šis garsas yra klaikiai nemalonus, o kitiems jis nekelia jokių emocijų.

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com