Mokslo ir technologijų pasaulis

Kas, pavyzdžiui, nebus girdėjęs apie juodojo Drakono metus? O ir mūsų populiariuose leidiniuose, rasime astrologines prognozes, horoskopus. Nors turime unikalų žiniasklaidai skirtą Lietuvos etnokosmologijos muziejų, daugelis žmonių tiki žvaigždžių lemtimi. Ir kuo gi dar kliautis šiais permainų bei netikrumo laikais? Tai kaip ten yra su Drakono metais?

Rytų Azijos šalyse naujieji metai prasideda Pavasario švente. Jos data kasmet įvairuoja, nes yra nustatoma pagal antrąją mėnulio jaunatį po žiemos saulėgrįžos. Šiemet tai buvo sausio 23-ioji. Džiugus šventinis šurmulys užtrunka gana ilgai, iki mėnulio pilnaties.

Kultūrų sąveika, vykstanti kaskart vis labiau globaliniais ryšiais susaistomame pasaulyje, išplatino kai kuriuos rytiečių kalendoriaus įvaizdžius ir mūsų gyvenime.

Rytų Azijos kalendorius, sukurtas Kinijoje, yra mišrus, paremtas tiek mėnulio, tiek ir saulės judėjimo dėsningumais. Tokie vadinami lunisoliariniais, yra būdingi žemdirbiams. Nuo seno paplitę Kinijos kultūros įtakoje buvusiose šalyse: Japonijoje, Korėjoje, Vietname, Mongolijoje, Kazachijoje, kinų diasporose.

Šiandien kasdienis gyvenimas Azijos šalyse vyksta pagal europietiškąjį Grigaliaus kalendorių, tačiau tradicinių švenčių datos, palankios dienos šeimos įvykiams nustatomos pagal senąjį. Jis išties labai garbingo amžiaus – siekia III tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą vidurį. Legenda byloja apie pabaisą Nianą, kuris kas 12 metų pasirodydavo iš savo urvo kalnuose ar jūros gelmėse ir siaubdavo žmonių gyvenvietes. Atbaidomas būdavo tik triukšmu ir raudona spalva... Štai iš kur mūsų pamėgtieji fejerverkai!

Iš tiesų dvylikos metų ciklą į kalendorinę sistemą kitados įdiegė ryškiojo Jupiterio stebėjimai, mat kinų astronomija atsirado dar archajiniais laikais. Kalendoriuje šį ciklą sudaro vadinamieji „žemiškieji ramsčiai“, įvardinti gyvūnais. Pradedama mitiniu, iš fantazijų, sakmių ir pasakų – drakonu. Jis simbolizuodavo imperatoriaus galią ir absoliučią valdžią. O toliau – realūs padarai: gyvatė, arklys, avis, beždžionė, gaidys, šuo, kiaulė, žiurkė, jautis, tigras ir kiškis.

Žmogaus amžius, manyta, yra 60 metų. Šiame tarpsnyje tilpo 5 ciklai. Tai nuolat pasikartojančio laiko samprata pagrįsto kalendoriaus pagrindas. Griežtas taisykles jis įgavo apie 500 metus prieš Kristaus gimimą. Mėnuo čia turi 29–30 dienų, prasideda per jaunatį. Kas 2–3 metus tarp 12 mėnesių tenka įterpti papildomą, kad sutaptų su saulės ratu. To mėnesio vieta nustatoma gana sudėtingais skaičiavimais.

Greta mėnesių kinų kalendoriuje dar yra 24 taškai. Jie žymi sezoninius reiškinius, pavyzdžiui, vabzdžių prabudimą, grūdų lietų, didžiuosius karščius, šaltąją rasą, mažuosius šalčius. O šventės jame – kai pasikartoja mėnesio ir dienos skaičius. Dar yra ypatingai svarbių ir gražių, tokių kaip Drakono valčių, Chizantemų, Rudens vidurio, netgi Virtuvės dievo šventės.

Be „žemiškųjų ramsčių“ kalendoriuje yra ir „dangiškieji“, kuriuos įdiegė Rytuose paplitusi „In-jang“ filosofija. Jų simboliai – vadinamosios stichijos ir spalvos: medis ir mėlyna, ugnis ir raudona, žemė ir geltona, metalas ir balta, vanduo ir juoda. Šie elementai kartojasi du metus iš eilės, tapdami vyriškais ir moteriškais.

Senų senovėje baltų gentys taip pat buvo susikūrusios ciklinį lunisoliarinį kalendorių. Tačiau apie jį rašytinių šaltinių neturime, tad rekonstrukcijai tenka rankioti nuotrupas iš folkloro. O sistemai atstatyti – telktis istorinį lyginamąjį metodą.

Kalendorius apskritai – labai svarbus kultūros reiškinys: jame atsispindi tradicinės gyvensenos prioritetai, tautos istorinė patirtis, žmonių pasaulėžiūra ir mitologija.

Gaila, kad taip susidomėję egzotiškais kalendoriais, baigiame pamiršti savąsias kalendorines tradicijas. Štai ir lietuviai kitados Naujuosius metus sutikdavo sulaukę pirmosios neomenijos – plono mėnulio pjautuviuko po saulėgrįžos pasirodymo. Tai būdavusi „Kumeliuko krikštynų” šventė, mėnulio ragučius pasveikinant midaus ragu.

Šventės prasmė užkoduota mįslėje: „Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom. Kas?“ Atsakymas: „Jaunas mėnulis”. Savaitės dienų paminėjimas čia reiškia skaičius 3 ir 6, sudarančius archajiškojo kalendoriaus mėnesių seką: po saulėgrįžos praėjus trims – pavasario šauktuvės, po šešių – pats vasarvidis, po devynių – rudens pradžia.

Rytiečiai Drakono metus laiko ypatingai sėkmingais, palankiais šeimos gyvenimui. O lietuvių ir kitų Europos tautų tautosakoje bei mituose tai baisus daugiagalvis gyvūnas, vadinamas slibinu ar smaku. Jis tarsi visų pasaulyje ir visuomenėje esančių negerovių sankaupa.

Viduramžių riteriai susikaudavo su slibinu, išvaduodavo iš jo nelaisvės karalaitę. Lietuviškų pasakų jaunikaitis nukapoja smako galvas, išpjauna nuodingus liežuvius, ir pasaulis tampa gražesnis bei teisingesnis... Prisimenate, kaip devynių brolių sesuo nuo slibino bėgdama įlipo į ąžuolą? Prieš tai devyniagalviui atidavusi sugraužti ir bandelę, ir vežimą su visais ratais, ir arklį. „Slibinas ėmė ąžuolą graužti taip smarkiai, jog ąžuolas pradėjo siūbuoti, ir ji tik neišlėkė. Tada pamatė – atjoja broliai, gegutės prikviesti. Slibinas klausia: „Kas čia dunda?“

„Vėjelis pučia, girelė ūžia,
Jau mano broleliai atjoja.
Atjoja mano devyni broleliai,
Nukerta tau devynias galvas“.

Stebuklinės pasakos, šis protėvių kultūros palikimas, nėra jau tokie paprasti tautosakos kūriniai. Juose menine forma užkoduoti pasaulio pažinimo, žmonių santykių su gamta ir tarpusavyje principai. Pasakų išmintis ir šiandien dažnai suskamba aktualiai. Jose laimi trečiasis brolis, visų laikytas kvaileliu, bet atrandantys naujas tiesas ir teisingas elgesio normas. Slibinas jam visada pralaimi...