Mokslo ir technologijų pasaulis

Vikipedijos pateikiamamo pasaulio valstybių sąrašo paskutinėje 242 – oje vietoje įrašytos Pitkerno salos – tai mažiausia pasaulio valstybė pagal gyventojų skaičių. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, joje gyveno 67 žmonės.

Pitkerno salos – tai 4 salų grupė Ramiojo vandenyno pietuose. Teisiniu požiūriu, tai nėra nepriklausoma valstybė. Salos priklauso Jungtinės Karalystės užjūrio valdoms. Tai reiškia, kad valstybė priklauso Didžiosios Britanijos jurisdikcijai, bet turi plačią autonomiją. Vienaip ar kitaip, 43 kv. km dydžio valstybė, pasaulio politiniame žemėlapyje turi savo atskirą spalvą.

Skaitant apie šią valstybę, gali atsirasti šypsena, bet jos gyventojai nesijuokia. Jie turi savo valdžią, dalyvauja rinkimuose, kuria verslą ir 10 valandų per dieną naudojasi elektros energija.

Šalies istorija prasidėjo maištu

Beveik visi dabartiniai gyventojai yra pirmųjų kolonizatorių palikuonys. Šalies istorija prasidėjo nuo nusikaltimo: 1789 m. dalis laivo „Bounty“ įgulos sukilo prieš savo kapitoną ir jį palaikiusius jūreivius. Po ilgų klajonių, slapstantis nuo Karališkojo britų laivyno, įgula įsikūrė Pitkerno saloje. Pasakojama, kad maištininkai buvo sužavėti idiliško Ramiojo vandenyno salų čiabuvių gyvenimo, todėl panoro ir patys taip gyventi. Imtis maišto paskatino ir nepakenčiamas kapitono elgesys.

Vos įsikūrę saloje, maištininkai sudegino laivą, kad niekas negalėtų iškeliauti ir jo nepastebėtų juos persekioję baudėjai. Laive jau buvo atsiradusios ir kelios moterys...

Tik po 19 metų salą atrado amerikiečių laivas. Kiek vėliau apsilankė ir britai, kurie maišto buvo dar nepamiršę (Britanijos laivyne egzistavo labai griežtos taisyklės), bet po teismo visiems buvo atleista, o keturios Pitkerno salos tapo Britanijos imperijos dalimi.

Už internetą - 200 Lt

Šalis savo aukso amžių išgyveno XX a. 4 dešimtmetyje. Tuomet čia gyveno apie 300 žmonių. Dabar dėl emigracijos jų liko ne pilnos septynios dešimtys. Šalį sudaro keturios salos: Pitkerno, Oeno, Hendersono ir Ducie. Tik pirmojoje gyvena žmonės – kitos negyvenamos. Pitkerno saloje taip pat įsikūrusi ir šalies sostinė Adamstaunas, nors oficialiai valstybės administracija registruota Naujojoje Zelandijoje.

Teisiškai, vyriausioji šalies galva yra Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, bet faktiškai šalį valdo gyventojų renkamas meras. Kartu su savo 10 žmonių Taryba jis rūpinasi visos šalies reikalais. Kadangi šalyje labai nedaug rinkimų teisę turinčių piliečių (45) – reikia stengtis dėl kiekvieno iš jų, nes galimybės pakeisti valdžią gana plačios.

Pitkerno salose nėra nei oro, nei laivų uostų. Joje neveikia radijas ir nėra telefonų, bet kiekvienas gyventojas turi nešiojamas radijo stotis, kurias naudoja kaip mobiliuosius telefonus. Adamstaune elektra veikia dyzelinių generatorių pagalba, bet tik 10 valandų per parą. Per šį laiką galima pasikrauti baterijas, pasinaudoti kompiuteriu ar išsiskalbti drabužius.

Šalyje nėra ir interneto serverių. Vienintelė galimybė panaršyti žiniatinklyje – pirkti paslaugas iš Naujosios Zelandijos. Tai kainuoja nepigiai – už 2GB duomenų prašoma beveik 200 Lt. Siųstis piratines filmų kopijas neapsimoka – pigiau užsisakyti originalą paštu.

Dauguma - ateistai

Valstybė turi ir įdomių įstatymų. Pvz. kiekvienas vyras ir moteris, nuo 15 iki 65 metų privalo dirbti viešuosius darbus. Tik taip įmanoma palaikyti šalies infrastruktūrą. „Savanoriai“ tvarko kelius, rūpinasi miesto švara.

Visai neseniai šalyje galiojo ir labai griežtas moralinis kodeksas. Viešosiose vietose buvo draudžiama šokti, demonstruoti santykius (bučiuotis, laikytis už rankų ir pan.), rūkyti ar vartoti alkoholį. Dabar alkoholio ir cigarečių galima įsigyti pagrindinėje valstybinėje parduotuvėje, o šalyje veikiančiame vieninteliame bare ir išgerti, bet alkoholio kiekis normuojamas.

Pitkerno visuomenė – ateistiškiausia pasaulyje. Adamstaune veikia vienintelė šalies religinė įstaiga – protestantiška bažnyčia, bet ją reguliariai telanko 9 gyventojai iš 67. Religija yra visiškai atskirta nuo valstybės ir šalies gyvenime nevaidina jokio reikšmingesnio vaidmenio.

Pajamos iš pašto ženklų

Visos Pitkerno salos yra labai derlingos. Jose gausiai dera daug tropinių vaisių: bananai, ananasai, papajos, mangai, arbūzai, kokosai, avokadai, daug citrusinių vaisių. Vaisiais vien gyvas nebūsi, tad gyventojai prisiaugina ir įvairiausių daržovių: bulvių, morkų, svogūnų, pomidorų, pupų, žirnių – praktiškai visko, ką galėtume rasti įprastame lietuvio darže.

Salose taip pat gausu žuvies išteklių, gyventojai vartoja mažai mėsos. Pitkerno saloje yra kelios avių bandos, bet dauguma jų skirtos vilnai. Specialiai mėsai neauginamos nei karvės, nei kiaulės.

Pitkerno salų gyventojai taip pat garsėja kaip gabūs bitininkai. Jų auginamų bičių nepaveikė pasaulinė paslaptinga bičių epidemija, jų medus yra itin aukštos kokybės, o bitės labai neagresyvios – gyventojai ima medų dažniausiai be apsauginių kostiumų. Didžioji Britanija salose vykdo ne vieną mokslinį tyrimą, kuriais siekia išsiaiškinti Pitkerno salų bičių paslaptis.

Turizmas lemia apie 80 proc. visų gyventojų pajamų. Praplaukiantys kruiziniai laivai dažnai sustoja, o išsilaipinę į krantą turistai nuperka daug suvenyrų. Taip pat organizuojamos ir 3 arba 10 dienų atostogos salose. Vienintelis keltas plaukia tik iš Naujosios Zelandijos.

Na, o Pitkerno valstybę išlaiko pašto ženklai ir monetos. Kadangi Pitkerno salos yra valstybė, ji, kaip ir kitos valstybės, leidžia savo pašto ženklus ir kaldina monetas bei spausdina valiutą. Kadangi gyventojų nedaug, jų tiražai būna gana maži, bet jie vilioja visus pasaulio kolekcionierius. Filatelistai, monetų ir banknotų kolekcionieriai pasirengę pakloti apvalias sumas, kad tik gautų itin retus eksponatus. Tuo iš dalies naudojasi ir Pitkerno salų valdžia – kas mėnesį ar du išleidžia po naują ženklą ar monetą ir organizuoja aukcionus jiems įsigyti. Jų tiražai svyruoja nuo 50 iki 200 ir priklausomai nuo išvaizdos, dalyvių skaičiaus ir kolekcionierių užsidegimo gali atnešti šaliai daug pajamų. Be abejo, jų kainos nesiekia itin retų antikvarinių eksponatų kainų, bet to pilnai užtenka, kad šalies gyventojai apie mokesčius beveik negalvotų.

Beje, jei nusprendėte tuojau pat ten vykti ir apsigyventi, tai teks nusvilti – šalis yra įsivedusi gana griežtus pilietybės suteikimo įstatymus. Norint ten apsistoti visam laikui reikės sumokėti apvalią sumelę, nemažai padirbėti ties visuomenei naudingais projektais ir gauti kiekvieno salos gyventojo sutikimą.