Mokslo ir technologijų pasaulis

Dviejų metrų gylyje po nepaprastai sausos Atakamos dykumos Čilėje paviršiumi klesti mikroorganizmai. Šis atradimas, atliktas vykdant potencialios Marso misijos bandymus, rodo, kad mikrobai galėtų įsitvirtinti ir Raudonojoje planetoje – tačiau zondams jų tektų ieškoti kelių metrų gylyje, rašo newscientist.com.

Atakamos dykuma – sausiausia planetos vieta – jau senokai vertinama kaip gana geras mūsų planetoje esantis Marso analogas. Šiame regione palyja vos kelis kartus per šimtmetį, o dirvoje gausu tokių druskų, kokių surasta Raudonojoje planetoje.

Marse sąlygos dar ekstremalesnės – paviršiaus temperatūra yra labai žema, o negailestingi ultravioletiniai spinduliai nesunkiai kerta menką šios planetos atmosferą. „Mokslininkai sutaria, kad Marso paviršiuje gyvybę būtų surasti labai sunku ar apskritai neįmanoma. Jei norime Marse surasti gyvybę, reikėtų pasikapstyti giliau“, – sakė Astrobiologijos centro Madride (Ispanija) mokslininkas Victoras Parro.

Norėdami išbandyti instrumentą, pavadintą SOLID (Signs Of LIfe Detector, Gyvybės ženklų ieškiklis), kuris kada nors ateityje Marso požemiuose galbūt ieškos gyvybės požymių, V. Parro su kolegomis ėmė dirvos mėginius iš įvairių gylių (iki 5 metrų) Atakamos dykumoje.

SOLID ieško molekulių, kurias galima sieti su bet kokia gyvybės forma – cukrų, baltymų, DNR. Molekulių ieško 300 antikūnų, besijungiančių prie tokių molekulių, rinkinys. Kai antikūnas randa tokią organinę molekulę, jie susijungia, o specialus CCD fotoaparatas užfiksuoja susijungusias molekules. Panašiai veikia nėštumo testai, kuriuose tam tikras junginys bando jungtis su hormonu, organizme išskiriamu ankstyvose nėštumo stadijose.

V. Parro su kolegomis dviejų metrų po dykumos paviršiumi gylyje rado bakterijų archėjų DNR ir kitų molekulių, siejamų su gyvybe. „Tai yra tarsi oazė Atakamoje“, – džiaugėsi mokslininkas.

Anksčiau mokslininkai panašių gyvybės formų Atakamos dykumoje yra radę 30 cm gylyje. Šie mikrobai išgyvena dėl plonučių vandens sluoksnelių, susiformuojančių ant dirvoje esančių druskos kristalų. Vanduo gali būti pritraukiamas iš atmosferos arba iš požeminių vandens šaltinių. „Šiems mikrobams svarbiausia – gauti šiek tiek vandens. Jeigu jie turi bent truputėlį vandens, jie turi viską, ko reikia išgyvenimui“, – sakė mokslininkas.

Nors neseniai atrasti mikrobai gyvuoja per giliai, kad kaip energijos šaltinį galėtų išnaudoti Saulės šviesą, pasak V. Parro, dirvoje gausu kitų potencialių energijos šaltinių – acto rūgšties, skruzdžių rūgšties, taip pat jonų, kurie kvėpavimo grandinėje galėtų pakeisti deguonį.

Taigi, jeigu Marse gyvybė egzistuoja, ar ji galėtų būti panaši į Atakamos dykumos gyvybės formas – reiškia, ir atrandama SOLID ieškikliu? V. Parro mano, kad taip. „Iškėlėme hipotezę, kad mikrobai, kuriems tenka susidurti su panašiais aplinkos sunkumais Žemėje ir Marse, tikriausiai turėtų būti išvystę ir panašius molekulinius mechanizmus, kad pasigamintų panašių biologinių polimerų ar junginių“.

Skrydžiui į Marsą paruošta ieškiklio versija galėtų būti sukurta už maždaug 15 mln. dolerių, ji galėtų būti įtraukta į santykinai nedidelės kainos misiją, mano V. Parro. Panašus instrumentas, kuris naudotų 40 antikūnų, ieškančių daugiausiai nedidelių fosilinių Marso gyvybės ženklų, jau planuojamas naudoti Europos kosmoso agentūros misijoje „ExoMars“ – numatyta, kad šios misijos zondą į Marsą gabenanti raketa turėtų pakilti 2018 metais.

Tačiau NASA traukiantis iš bendradarbiavimo vykdant „ExoMars“ misiją ir esant neaiškioms Marso tyrumų perspektyvoms, nežinia, ar ispano astrobiologo kuriamas aparatas kada nors pakils nuo Žemės paviršiaus.

V. Parro vilties nepraranda: „Kosminės lenktynės – tai maratonas, tai yra ilgos distancijos lenktynės. Reikia palaukti ir pažiūrėti kas nutiks“.