Mokslo ir technologijų pasaulis

Vakarinėje San Bernardino kalnų dalyje, netoli Los Andželą su Las Vegasu jungiančio kelio (Kalifornija, JAV), mokslininkai aptiko geologinę mįslę: milžiniškos viena ant kitos stūksančios uolos nepajudinamai balansuoja visai šalia žemės drebėjimais garsėjančio Šv. Andrejaus plyšio.

Ir tai – ne dirbtinis balansuojančių akmenukų statinys, apie kokius jau esame rašę. Mįslę kolegoms geologams iš Amerikos seismologų draugijos (Seismological Society of America) šią savaitę pristačiusi Liza Grant Liudvig (Lisa Grant Ludwig) iš Kalifornijos universiteto tvirtina, jog šios uolos tokia poza stūkso, nepaisydamos vos už kelių mylių vykusių stiprių žemės drebėjimų galios.

Balansuojančių uolų galima pamatyti visame pasaulyje. Meteorologinės ir geologinės jėgos išskaptavo medžiagą aplink šiuos natūralius gamtos paminklus, suformuodama milžiniškas balansuojančias uolų struktūras. Joms sugalvotas net ir specialus pavadinimas – „rizikingai balansuojančios uolos“ (angl. – „Precariously Balanced Rocks“, PBR).

„Kai žengi į seismiškai aktyvias teritorijas, tokių bokštų sutinki vis rečiau, – OurAmazingPlanet.com pasakojo L. G. Liudvik. – Ir jau tikrai jų nesitiki pamatyti visai greta žemės drebėjimų epicentro. Jų ten ir nebūna, jei atvirai. Tik štai šitas atvejis…“

O jie tebestovi dar vis…

Geologai „rizikingai balansuojančius akmenis“ naudoja verifikuodami sudaromus žemės drebėjimų žalos žemėlapius. „Visai neseniai buvo priimta manyti, jog vietovėse, kur galima rasti tokių bokštų, žemės drebėjimai būna labai silpni arba jų išvis nebūna, – pasakoja seismologė. – Būtent todėl San Bernardino balansuojantys akmenys atrodo labai keistai. Vos už 7 km nuo žemės drebėjimais garsėjančio Šv. Andrejaus plyšio yra du „komplektai“ tokių bokštų, kiekvieną iš kurių sudaro po daugiau kaip tuziną paminklų iš įstabiai viena ant kitos balansuojančių uolų.“

„Kai šitų bokštų nuotraukas man parodė kolega ir paklausė, kaip jie galėjo atlaikyti žemės drebėjimus prie Šv. Andrejaus plyšio, šiuos gamtos stebuklus panorau pamatyti savo akimis, – neslepia mokslininkė. – Didžiąją dalį savo karjeros praleidau tyrinėdama galingus Šv. Andrejaus plyšio žemės drebėjimus. Kai kuriuos iš ten stovinčių „balansuojančių akmenų“ aš galėčiau išvartyti rankomis.“

Seisminė misterija

Surinkę ir išanalizavę duomenis, mokslininkai nustatė, jog San Bernardino balansuojančios uolos šitaip balansuoja jau ne vieną tūkstantmetį, o kai kuriems iš „paminklų“ – 18 tūkst. metų. „Esant greta tokio aktyvaus plyšio, tai yra neįtikėtinai ilgai“, – tvirtina L. G. Liudvik.

Kodėl galingiems žemės virpesiams nepavyko „išspardyti“ unikaliųjų bokštų, kol kas neaišku. „Aš esu linkusi manyti, jog šios uolos liudija plyšio teritorijoje vykstant sudėtingesnius procesus nei manėme iki tol, – samprotauja seismologė. – Su tuo yra linkę sutikti ir daugelis mano kolegų. Tačiau gero paaiškinimo kol kas taip ir neturime. Šios mįslės ir imsimės.“