Mokslo ir technologijų pasaulis

Šiaurės jūrą užplūdo tropiniuose vandenyse gyvenančios gigantiškos žuvys, vadinamos mėnulžuvėmis (angl. – „sunfish“). Gruodį Jungtinės Karalystės krante rastas jau trečias tokioms platumoms nebūdingos žuvies egzempliorius, sveriantis apie 1000 kg (t. y., maždaug vieną toną). Mėnulžuvių į krantą Šiaurės jūra išmetė ne tik Linkolnšyre, bet ir Kento bei Norfolko grafystėse.

Mokslininkai mano, kad mėnulžuves iš Atlanto vandenyno vidurio į gerokai šaltesnius vandenis atviliojo pastaraisiais metais suintensyvėjusi neršianių medūzų (kuriomis dažniausiai minta mėnulžuvės) migracija, o į rytinę Didžiosios Britanijos pakrantę gigantes atnešė stiprūs vyraujantys vėjai ir srovės. Deja, šaltuose vandenyse mėnulžuvės miršta, nes nepakelia žemesnės nei +12ºC temperatūros vandens.

Pirmoji mėnulžuvė šiemet buvo rasta dar sausio mėnesį – Kento grafystėje, Margeito paplūdimyje. Po to dar vieną tropinių vandenų žuvies egzempliorių krante rado Sendilendsų paplūdimyje netoli Pajūrio Satono (Sutton-on-Sea) miesto šunį vedžiojęs 44-erių Metas Haidas (Matt Hyde). Trečiąją šiemet mėnulžuvę gruodžio 9 d. Overstrando paplūdimyje (Norfolko grafystė) rado laukinės gamtos entuziastas Karlas Čapmanas (Carl Chapman).

Britų Jūrų gyvybės studijų draugijos (British Marine Life Study Society) duomenimis, šiemet rytinėje Didžiosios Britanijos pakrantėje mėnulžuvių pastebėta kur kas daugiau nei pernai.

„Pastebėti mėnulžuvę Šiaurės jūroje – retas ir neįprastas dalykas, - tvirtina minėtos draugijos direktorius Endis Hortonas (Andy Horton). – Dažniausiai šios žuvys matomos ir sugaunamos Atlanto centrinėje dalyje. Šiauriausia vieta, kurioje man yra tekę jų matyti – Kornvalio pakrantė. Panašu, kad čia medūzas ir jas medžiojusias mėnulžuves galėjo atnešti stiprūs vėjai ir vandenyno srovės. Jei jos būna pakankamai stiprios, pasirodo pranešimų apie mėnulžuves Šiaurės jūroje, prie Škotijos krantų. Čia jų šiemet pastebėta daugiau nei ankstesniais metais.“

„Įdomu tai, kad mėnulžuvių išmetimo į krantą atvejai yra dar retesni negu jų atplaukimo į Šiaurės jūrą atvejai, - atkreipia dėmesį ichtiologas. – Taip būna dėl tų pačių srovių ir vėjo – jis žuvis paprastai plukdo nuo kranto, o ne į krantą. Esu anksčiau girdėjęs, kad jų pastebėta Škotijos ir Airijos pakrantėje, bet kad jas išmestų į krantą rytinėje Didžiosios Britanijos pakrantėje – labai retas atvejis.“

Disko formos mėnulžuvės (lot. – mola mola) – vienos iš stambiausių kaulinių žuvų pasaulyje. Neretai jos sveria 1000 kg ir daugiau, o kūnų išmatavimai – 4,5 metro aukštis (nuo peleko iki peleko), 3,6 metro ilgis (nuo žiaunų iki uodegos). Dažnai šios žuvys plaukioja jūros paviršiuje ant šono ir „gaudo“ saulės spindulius – būtent todėl jos ir gavo tokį anglišką pavadinimą (sunfish – liet. „saulės žuvis“).

Viršutiniai ir apatiniai mėnulžuvių dantys suformuoja savotišką snapą. Jo viduje ši žuvis turi iltis primenančius dantis, kuriais smulkina pagrindinį savo patiekalą – medūzas. Mėnulžuvių odą dengia storas gleivių sluoksnis – jose yra tiek ant odos besidauginančių parazitų, kiek neturi joks kitas jūros gyvis. Kai kurie liudininkai teigia savo akimis matę, kaip mėnulžuvės iššoka į orą apie 3 metrus – taip jos mėgina nuo odos nusikratyti parazitus.