LGF: ekologinės išminties ir sąžinės balsas
|
LGF surengta pamoka jaunuomenei Gražutės regioniniame parke
Lietuvos gamtos fondo (LGF) logotipe įkomponuotas didžiosios miegapelės atvaizdas. Tai nereiškia, kad ši nevyriausybinė institucija galbūt yra mieganti. Anaiptol. Ji budi, kad ir ta miegapelė saugiai permiegotų šalčio ir baltojo bado metą ir nuo pavasario netrikdoma triūstų miške, augintų palikuonis. Šis žvėrelis papurusia uodega pas mus itin retas ir saugomas, kaip ir Azijos bambukynuose meškutė panda, kurią matome Pasaulio gamtos fondo (WWF) logotipe. LGF veiklos barai platūs, jie apima visą žmogaus ir valstybės rūpesčio reikalaujančią krašto biosferą nuo delne telpančio gyvūnėlio iki jūros erdvės. Idealistų kūrinysLGF atsirado pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais, kai prasidėjo didžiosios permainos, atsivėrė tuomet gana chaotiška laisvė ir geriems, ir nelabai geriems darbams. Materialistai (ir ideologijos, ir moralės prasme) griebėsi pasigvelbti valstybės turto, taip pat ir ne vienas iš buvusių valdančiųjų, geriausiai žinojusių, kur kas padėta ir kaip ką lengviausia paimti. Idealistai kilo į darbą atgimusios Lietuvos labui, kūrėsi ir iki okupacijos veikusios, ir naujos organizacijos. LGF steigė jauni gamtininkai, ką tik baigę Vilniaus universitetą, siekiantys stabdyti gamtinės aplinkos degradavimą ir padėti kurti ateitį, kurioje žmonės gyvens santaroje ir darnoje su gamta. Iš dalies jie buvo įkvėpti kilnių Pasaulio gamtos fondo užmojų ir įspūdingų darbų. Ši didžiausia ir įtakingiausia gamtosaugos organizacija šiuo metu veikia daugiau nei šimte valstybių, turi daugiau negu 5 mln. rėmėjų visame pasaulyje, tarp jų – vyriausybinių institucijų, korporacijų, individualių donorų, įgyvendina arba remia apie 1 300 svarbių gamtosaugos projektų.
Greta Pasaulio gamtos fondoWWF anais sunkiais metais parėmė veiklą pradedantį LGF. Mūsų šalyje steigti savo padalinio WWF neskubėjo, matyt, nelaikė Lietuvos prioritetine vieta. Stengėsi įsteigti savo skyrius didelėse šalyse, kur daugiau biologinės įvairovės, platesni veiklos barai, kaip antai, Pakistane, Lenkijoje. WWF padalinys įkurtas ir Latvijoje. Tačiau WWF pripažino savarankiškai įsikūrusį ir veikiantį LGF. Dabar tai vienintelis Pasaulio gamtos fondo partneris ir atstovas Lietuvoje. Partnerystės ryšiai paprastai palaikomi per Danijos ir Švedijos WWF organizacijas; jų inicijuotus projektus mūsų krašte įgyvendina LGF. Vykdomi ir bendri darbai, daugiausia susiję su ES Baltijos jūros regiono strategija, sprendžiant jūros ekologinės būklės problemas. „Dabar mes ir nenorėtume tapti WWF padaliniu: esame pakankamai žinomi su savo individualiu ženklu, susiformavę bendradarbiavimo ryšiai su įvairaus lygio institucijomis Lietuvoje ir už jos ribų, tad statuso pakeitimas nieko nereikštų“, – sako vienas iš fondo steigėjų, šiuo metu jo vykdomasis direktorius Edmundas Greimas. (Fondo vidaus tvarka demokratinė, ir jos tvirtai laikomasi: steigėjai renka valdybą, valdyba renka vykdomąjį direktorių, kuris neužsisėdi kėdėje. E. Greimas į šias pareigas išrinktas liepos mėnesį 4 metų kadencijai.) Beje, LGF yra kelių specializuotų tarptautinių gamtosaugos organizacijų narys.
Verslas nebūtinai savanaudiškasBendradarbiavimas su kolegomis skandinavais naudingas įvairiais atžvilgiais, taip pat ir sprendžiant lėšų klausimus. Gamtos apsaugos reikalams jie visada turėjo pinigų. Verslo kultūra tuose kraštuose tokia, jog pramonės korporacijos, suvokdamos, kad jų veikla neprisideda prie aplinkos tyrumo, jaučia pareigą kuo nors kompensuoti žalą gamtai, bent jau dalį pelno skirti aplinkosaugos reikalams. Normalu, kad turtinga automobilių bendrovė net neraginama siūlo WWF finansuoti kokį nors projektą gamtos labui, ir tai gali būti kad ir naujo rezervato naikinamiems drambliams Afrikoje steigimas ar pan. E. Greimas džiaugiasi, kad ir Lietuvoje atsiranda pripažįstančiųjų socialiai atsakingo verslo principus. Kartais paragintos, kartais ir ne, bendrovės dalyvauja LGF rengiamose akcijose. Šią vasarą informacinių technologijų UAB „CSC Baltic“ ėmėsi pagausinti Vilniuje buveinių šikšnosparniams, pagal LGF parengtus brėžinius pagamino specialių inkilų, kuriuose gali rasti dienos prieglobstį iki kelių šimtų šių gyvūnėlių. Bendrovės darbuotojai įtaisė inkilus medžiuose Verkių parke. Kita bendrovė – UAB „Eugesta“ – pasidarbavo Labanoro regioninio parko Kanio raiste: žmonės mačetėmis, kirviais, pjūklais, krūmapjovėmis valė krūmais užžėlusias retų, saugomų augalų augavietes. Į talką gamtininkams pasisiūlė ir restoranų tinklas „Fortas“... Vadinasi, verslo mąstymas keičiasi: ne viską padarai, jei uždirbęs pelną tik sumoki mokesčius. Saugomų teritorijų gaivinimasSvarbiausius savo darbus LGF nuveikia teikdamas paslaugas valstybinėms institucijoms, dažniausiai Saugomų teritorijų tarnybai, laimėjęs jų skelbiamus viešuosius konkursus. Pastaruoju metu stambiausias darbas (atliekamas bendradarbiaujant su kita įstaiga – Lietuvos gamtos paveldo fondu) – tai rengiami gamtotvarkos planai europinės svarbos NATURA 2000 tinklo teritorijoms, kurių Lietuvoje ne viena dešimtis. NATURA 2000 teritorijos įsteigtos pagal ES Buveinių ir Paukščių direktyvas siekiant apsaugoti nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis. Gamtotvarkos plane, nuodugniai ištyrus ekologinę vietovės būklę, nurodomos reikalingos priemonės, kad saugoma rūšis išgyventų – vienur gal būtina pažeminti, kitur pakelti podirvio vandens lygį, pašalinti medžius ir krūmus, nuolat šienauti žolę, kur biotopas susiformavęs žmonėms praeityje čia ūkininkaujant, ganant gyvulius ir pan. Gamtotvarkos planus vėliau tvirtina Aplinkos ministerija, ir pagal juos atliekami darbai. Miškų gyvybei išsaugotiLGF veikloje svarbi ilgalaikė miškų programa. Miškai – neįkainojamas turtas, kurį lengva nugyventi, bet po to ilgas vargas vėl užgyventi. Tad programos tikslas – diegti pažangius, gamtą tausojančius ūkininkavimo ir miškų tvarkymo metodus. Šiam reikalui tarnauja demonstraciniai miškai, įrengti pažintiniai takai Gražutės, Asvejos regioniniuose parkuose. Juose rengiami mokomieji užsiėmimai miškininkams profesionalams, studentams, privačių miškų savininkams, ekskursijos moksleiviams. LGF propaguoja privačių miškų, medienos perdirbimo įmonių sertifikavimą pagal FSC sistemą, kuri remiasi ir gamtosaugos kriterijais. Atsakingos miškininkystės tema LGF išleidęs ne vieną informacinę ir populiarią knygelę. Programą koordinuoja Danas Augutis, beje, šiomis temomis rašantis ir mūsų žurnalui.
Upeliai ir upės baigiasi jūrojeLGF stengiasi dalyvauti rengiant su aplinkos reikalais susijusius įstatymus ir kitus teisės aktus, siekia, kad jų nuostatos būtų subalansuotos, deramai atsižvelgtų į gamtosaugos poreikius. Ne kartą tuo pačiu tenka atstovauti ir tarptautinės bendruomenės interesams. Antai LGF atstovas, dalyvaudamas Kaimo plėtros programos stebėsenos komitete, turi galimybę atkreipti dėmesį į pavojų Baltijos jūros ekosistemai. Baltijos jūros regiono gamtosauginės organizacijos susirūpinusios jūros eutrofikacija, kurios kaltininkas – neatsakingas ūkininkavimas, pernelyg gausiai naudojant chemines medžiagas. Didelė dalis išberiamų trąšų išplaunama ir galų gale upeliais, upėmis suplaukia į jūrą, čia jos pasitarnauja dumblių dauginimuisi – kasmet jūra žydi, pakrantes nukloja pūvanti žalia tyrė, žūva kiti ekosistemai svarbūs jūros organizmai. Tai viena iš priežasčių, kodėl mažėja jūros žuvų ištekliai. LGF, be kitų su jūra susijusių projektų, dalyvauja tarptautinėje Baltijos jūros apsaugos programoje. Viena iš akcijų – nuo 2009 m. kasmet rengiamas „Draugiškiausio aplinkai Baltijos ūkininko“ konkursas, kurio nugalėtojai paskatinami solidžiomis premijomis. Viltis nykstančiai rūšiaiVienas iš įdomiausių LGF vykdomų projektų – nykstančios balinio vėžlio populiacijos stiprinimas. Šie saugomi ropliai pas mus dar sutinkami kai kur Dzūkijoje, čia tolimiausias šiaurės rytuose jų arealo pakraštys. Tačiau ūkinei veiklai pasitraukus iš vandenų pakrančių ir joms užželiant krūmais nebelieka vėžliams kiaušiniams dėti ir jaunikliams išsiristi tinkamų vietų. Galimi būdai šiai rūšiai padėti – jų veisimosi sąlygų gerinimas, kitas – jauniklių išauginimas saugiomis dirbtinėmis sąlygomis. Tai ir daroma jau dveji metai: vasaros pradžioje vėžlių netinkamose vietose padėti kiaušiniai surenkami ir išperinami inkubatoriuje Kauno zoologijos sode. Vėžliukai, prižiūrimi specialistų herpetologų, zoologijos sode gyvens, kol sulauks 3 metų amžiaus, taps atsparesni pavojams, tada bus paleisti ten, iš kur buvo paimti kiaušiniai. Tokiu būdu šiemet ir pernai išperinta apie 100 vėžliukų. Tai bus didelis pastiprinimas gamtoje gyvenančiai apie 400 vėžlių bendruomenei. Nepageidautinos migracijosGamtoje didelė dalis vėžlių žūsta dar kiaušinio stadijoje, nors ir užkasti į smėlį. Juos suuodžia ir suėda lapės, šernai, aptinka varnos, o šiais laikais plėšikų armiją papildė dar ir išplitę atklydėliai mangutai, kanadinės audinės. Pernelyg didelė plėšrūnų gausa kelia didelį pavojų mūsų smulkiajai faunai. Apskritai invazinės rūšys yra grėsmė natūralioms ekosistemoms, kadangi jos išplinta ir išstumia vietines rūšis, jei naujoje aplinkoje nėra pusiausvyrą palaikančių veiksnių. Paprastai taip atsitinka dėl žmogaus klaidų ar atsitiktinių veiksmų. Nežinoma, kada ir kaip Lietuvoje atsirado, pvz., paplitusi mažažiedė sprigė, kurios nemini prof. P. Snarskis 1954 m. kapitaliniame „Vadove Lietuvos augalams pažinti“. Nežinia, kaip išplito amerikinis žymėtasis vėžys, kuris platina vėžių marą, o pats juo neserga. Ateivio (atpažįstamo pagal raudonas dėmeles ant uodegos viršutinių plokštelių) atsikratyti nėra būdų, tik išgaudyti. Tokią akciją ir surengė LGF šią vasarą prie Balsio ežero šalia Vilniaus – pusantro šimto vėžiautojų per 3 valandas išgaudė tūkstantį kenkėjų. Ši problema rūpi ne tik LGF: Europos Komisija rengia direktyvą dėl invazinių rūšių, nes kovoti su jų plitimu reikia išvien. Gamta visąlaik keičiasi, o dėl žmogaus įsikišimo paprastai kinta ne į gera net jam pačiam. Todėl stebėti, perspėti ir taisyti klaidas yra ypatinga gamtosaugininkų pareiga.
Turinys
| |||||||||||
| |||||||||||
