Mokslo ir technologijų pasaulis

Artinantis pavasariui, kai tik vėjas paskleidžia drėgme ir šviežumu kvepiantį dvelksmą, atgyja paukščiai. Pastoviomis poromis gyvenantys ima rodyti vienas kitam prielankumą. Poros neturintys sujunda ieškoti gyvenimo draugių sezonui ar paprasčiausių meilužių tam kartui.

Atlėgsta orai, ima tirpti sniegas, nusišypso saulytė, iškart keičiasi paukščių nuotaika. Iš pradžių girdėti pavieniai pasigarsinimai, jų vis daugėja. Stiprėja džiaugsmas, susilieja su meilės aistromis ir per keletą savaičių kaip tas polaidis prasiveržia galingais srautais. Ko tik neišgirsi tose sparnuočių linksmybėse! Juodvarniai virš šilų blaškosi nugiedrėjusioje padangėje, lyg gongo dūžiais budina pavasarį. Medynuose po medžių lajomis skardena bukučių švilpukai, medžių šakose skamba didžiųjų zylių kanklės. Geniai tarškia, kurtiniai groja, tetervinai ulba, pelėdos ūbauja, slankos kurkia, gervės trimituoja, karveliai ūžia...

O jau tas paukštelių balso aparatas – kaip koks muzikos instrumentas, įtaisytas ne žiotyse, bet krūtinėje, kur trachėja pereina į bronchus. Skamba taip įvairiai ir melodingai, jog neįmanoma nusakyti mūsų kalba. Kiek įvairiausių intonacijų, koks meninis meistriškumas – gali klausytis visą gyvenimą ir vis tiek nebus gana!

Giesmininkai, kuriems Kūrėjas nepagailėjo talentų, kiekvienas riečia savitą posmelį, jų melodijos susilieja į mišrų chorą, miškas prabyla iškilmingu orkestru. Iš kerpėm nužilusios eglės aukštumų mažytis nykštukas vos girdimai barsto šerkšno kruopelytes, lakštingala taip sodriai įgarsina sužydusius miško pakraščio ievynus, jog nepalieka abejingos kurčiausios sielos. Ir tie, kuriems Kūrėjas pašykštėjo išgryninto balso ar melodijos intonacijų, garsinasi cypsėdami ar čirpdami, karkdami ar klykaudami, kad tik kas nors juos išgirstų.

Miškų giesmininkų varžytuvės

Tame daugialypiame bruzdesyje, ataustame skambių melodijų pynėmis, niekas nesusizgrimba, kaip visa medė su įvairiausiais intarpais pasidalijama pagal kažkokias nerašytas taisykles, pavirsta tarsi privačiomis valdomis, kurios savininkais skelbiasi plunksnuotų sugyventinių grutės. Valdos labai skirtingų dydžių: smulkieji tenkinasi keliolikos arų sklypeliu, stambieji užsigrobia po kelis šimtus hektarų. Džentelmenai ir princai iš kailio neriasi – išplėskite akis, ištempkite ausis. Kokie balsingi ir dainingi, kokie puošnūs ir šaunūs! Stengiasi pasikelti į puikybes prieš kitus, į juos panašius, ir mylimajai širdelę praverti. Visas tas poūžis – lyg vėjo šlamėjimas saviškiams, jog tas medžių uostas, kirtavietė ar laukymė, pievos skiautė ar upelio pakrantė jau įgijo rūpintojėlius, ir kitam nedera ten mėčiotis. Tačiau skirtingiems plunksnuočiams nieko nereiškia valdų ribos, jie gali maišytis, kaip kuris geidžia, tik saviškiams tabu. Šeimos galva laiko garbės reikalu išguiti lauk įsibrovėlį, kartais protelio įkrėsti, kad būtų atsargesnis ir mandagesnis kitą kartą.

Vis dėlto siekis išlaikyti perėjimo vietos neliečiamumą, išsaugoti medžioklės plotus paslaptintas dar ir kitokiais sumetimais. Tos pačios rūšies individų konkurencija įvaldyti parankiausius sklypus, pasklisti plačiau, palankiau išnaudoti mitybos galimybes. Tai galime įvardyti kaip instinktyvias rūšies pastangas išlikti kovoje už būvį. Vis dėlto sunku susitaikyti su mintimi, kad mūsų miškų giesmininkai taip kerinčiai čiulba tik skelbdami aplinkiniams apie užsiimtą teritoriją. Juk tokiam dalykui puikiausiai galėtų naudoti daug paprastesnius garsus, frazes nei iš pačių mažos širdelės gelmių išgaunamą melodiją, dėl kurios įsitempia iki paskutinės stygos ir virpa visu kūneliu. Paukščiai į giesmes įaudė atsidėkojimo miškui už jaukų žalią prieglobstį ir saulei už maloniai skaidrią šilumą, džiaugsmo dėl atsinaujinusios gamtos ir galimybės susilaukti palikuonių, meilės trumpo gyvenimo draugei ir augantiems mažyliams pojūčius. Todėl rypuoja su tokia aistra, su tokiu užsidegimu, kurs įsmagina ne tik juos pačius, bet ir visą aplinkinį pasaulį rūpina pulsuoti skaidresniais jausmais ir plustėti rangiau. Paukščių čiulbesys išgrynina ir pakylėja mūsų nuotaiką, sugrąžina ramybę ir pasitikėjimą, skatina džiaugtis gyvenimu, tikėti jo prasmingumu, būti ne pasyviu stebėtoju, o jausti, mąstyti ir kurti.

Svarbiausias plunksnuočių tarpsnis 

Paukščių padėjime negali rastis raiškingesnio tarpsnio, kaip lizdų sukimas, kiaušinių dėjimas, perėjimas, paukštyčių auginimas. Nėra tų metų, nė vieno pavasario, kad gamta nešauktų sparnuočių į savosios priedermės tęstinumo kelią. Šitai plunksnuočiai prisiėmę ne vien kaip gyvybiškai svarbią prievolę, bet ir kaip gražią šventę. Dėl jos jie sukaria didžiules keliones iš vienų žemynų į kitus. Gervės, juodieji gandrai, kukučiai, gegutės, šilovarniai šaltąjį sezoną leidžia toli Afrikos atogrąžose, o vasaroti parkeliauja į gimtuosius miškus. Sugrįžta ne tuščiai pramogauti, o tam, kad pasistatytų namus ir juose užaugintų bei išauklėtų naujas palikuonių kartas. Daugelis sparnuočių yra daugiavaikiai, rūpesčių ir vargų per akis, jų poelgiai persipynę su atsidavimu ir pasiaukojimu.

Lizdaviečių įvairovė

Paukščių būstai, kaip ir jų šeimininkai, labai įvairūs – nuo dirvoje įmintos duobutės iki meniškos architektūros pastatėlių. Lizdai intriguoja dydžiu, forma, konstrukcijomis, statybinėmis medžiagomis, išorės ir vidaus apdaila. Net artimi giminaičiai mėgsta pakvailioti. Lizdų kokybė, patvarumas, saugumas ir daug kitų dalykų lemia plunksnuočių veisimosi sėkmę, visada mažumėlę pridengtą fantastikos ir paslapties skraiste. Logiška manyti, jog amžių slinktyje plunksnuočių įgūdžiai tobulėja, bet tas judėjimas toks palengvas, kad mūsų regėjimui veik nepastebimas.

Esama labai primityvių paklotų, kurių net pirkele nesumestum įvardyti. Naktibalda lėlys perėti gundosi smėlėtame šilo kalnelyje, nusižiūri spyglių ir šapelių prikritusią duobutę. To pakanka, kad patelė padėtų porą kiaušinėlių ir išperėtų vaikučius, būsto statybai jėgų nešvaisčius. Kuklus žemėje tarp žolių miško kalviuko kambarėlis. Pečialindos peri žemėje, bet išraizgo iš žolių modernų lopšį, su stogeliu iš viršaus, laka šone į saulės pusę. O kokią menišką kraitelę nupina šlapynių gyventoja remeza, kaip meistriškai įtaiso į plonąsias pasirinkto medžio šakeles – nuostabą keliantis pynėjos instinktas! Karvelis keršulis padriekia saują šapelių ant eglės šakos, nuo žemės pro draikanas matyti du balti kiaušinėliai.

Juodasis gandras per daugelį metų tarp stambiųjų medžio šakų į statinį sukrauna gerą vežimą žagarų, tokia troba sveria medį keliais šimtais kilogramų. O kur dar kitų paukštelių išmonė ir gebėjimai?!