Mokslo ir technologijų pasaulis

Genetikos mokslo ir technologijų pažanga verčia kelti daugybę etinių bei politinių klausimų, susijusių ne tik su genų inžinerija, dirbtinėmis gyvybės formomis ar klonavimu, bet ir visiškai nauju, kai kuriose Vakarų šalyse teisiškai reglamentuojamu reiškiniu – genetiniu privatumu.

Šio reiškinio problemiškumą savaip viešojoje erdvėje aktualizavo JAV mokslininkė ir menininkė Heather Dewey-Hagborg, neseniai įgyvendinusi išskirtinį ir nemažai žmonių šokiravusį šiuolaikinio meno projektą. Jo turinys – trimačiai nežinomų, tačiau realiai egzistuojančių žmonių portretai. Menininkė sumodeliuoja juos pagal rastus DNR mėginius, kuriuos įvairūs žmonės palieka su išmestomis šiukšlėmis, rašoma NPR.com.

H.Dewey-Hagborg iš įvairių Niu Jorko vietų surinkusi tokius daiktus kaip panaudota kramtomoji guma ar cigaretės nuorūka, apdoroja juos specialia aparatūra savo laboratorijoje tam, kad išskirtų žmogaus DNR. Vėliau, atlikusi DNR tyrimus, gautus genetinius kodus ji palygina su skirtingomis žmogaus genomo sekomis, kurios apibūdina tam tikrus veido bruožus. Kadangi moteris neturi brangios įrangos, šiuo būdu ji išsiaiškina tik labai nedidelę dalį informacijos apie tam tikro žmogaus išvaizdą.

Vėliau H.Dewey-Hagborg nusiunčia išskirtą DNR į genų sekvenavimo kompaniją tam, kad jis būtų išanalizuotas detaliau – tokio pobūdžio tyrimai mokami, tačiau nekainuoja daug ir vis labiau pinga. Be to, yra prieinami kiekvienam už paslaugą užsimokėti galinčiam asmeniui. Bendrovė atsiunčia savo klientui failą, kuriame teksto pavidalu pateikiama informacija apie išanalizuotos DNR nukleobazių sekas.

Menininkė gavusi tokias rinkmenas apdoroja jas su savo sukurta programine įranga, kuri genetinius kodus dekoduoja į papildomą informaciją apie žmogaus veido išvaizdą. Paskui, naudodamasi šiais duomenimis sumodeliuoja trimatį jo portretą. Pagal turimus DNR analizės duomenis, H.Dewy-Hagborg gali nustatyti bet kokio asmens etninę kilmę, rasę, akių bei plaukų spalvą, nosies ilgį, net išsiaiškinti ar individas yra linkęs į nutukimą.

Vis dėlto trimačiai modeliai nepasižymi fotografiniu tikslumu, taigi būtent modeliavimo stadijoje mokslas persipina su menine informacijos interpretacija. Taip yra dėl to, kad daugelis minėtų žmogaus veido bruožų, remiantis DNR analize, gali būti nustatyti tik pagal tikimybę. Net jeigu jais iš tikrųjų ir pasižymi žmogus, tai nėra vieninteliai jo veido bruožai.

Pasak H.Dewey-Hagborg, šiuo meniniu projektu ji siekė sukelti provokaciją, kuri paskatintų diskusijas dėl „genetinio sekimo“, kuriuo užsiima teisėsaugos institucijos. Tai, autorės supratimu, yra problemiška, kadangi DNR mėginiai dažnai yra renkami ne tik nusikaltimo, tačiau ir kitose vietose, kuriose juos palieka asmenys tik įtariami nusikaltimo padarymu ir nieko nežinantys apie jų kūno genetinės medžiagos tyrimus. Tačiau problema yra kur kas platesnė ir apima technologijų įtaką genetiniam žmogaus privatumui apskritai.

„Jei daug lėšų neturintis biologas mėgėjas, naudodamasis savadarbe technika, per trumpą laiką apie bet kokį žmogų gali išsiaiškinti tiek informacijos, tai ką tuomet galėtų išsiaiškinti didžiulius biudžetus turinti korporacija, valstybinė saugumo struktūra ar bet kuris ryžtingai nusiteikęs pilietis?“, – Forbes.com sakė H.Dewey-Hagborg.