Mokslo ir technologijų pasaulis

Antrojo Pasaulinio karo metu vykę procesai palietė ir Lietuvą. Sovietų sąjungai okupavus šalį buvo naikinama Lietuvos inteligentija – prasidėjo trėmimai, o artėjant frontui įvyko ir žiaurios Rainių žudynės. Šiuos įvykius šiandien primena memorialai, paminklai, ekspozicijos. Šalyje yra ir žydų genocido kapų bei paminklų. Žinoma, du kartus per Lietuvą praslinkęs frontas paliko iki šiandien išlikusius pėdsakus, tiesiogiai susijusius su karyba.

Štai praeitų metų vasaros pradžioje Baltijos jūroje netoli Lietuvos krantų buvo aptiktas vokiškas povandeninis laivas U-580, pratybų metu nuskendęs 1941 metų rudenį. Nors laivas buvo 67 m. ilgio, 769 t. svorio, karinio laivyno mąstais jis nėra labai didelis (pvz., prie JAV krantų buvo rastas kitas vokiečių povandeninis laivas U-550, kurio ilgis – apie 77 m., svoris – 1100 t.). Visgi, apie 14 km. nuo Klaipėdos krantų rastas laivas ragina prisiminti, kokių dar didžiausio žmonijos karinio konflikto pėdsakų galime rasti mūsų šalyje. Ir, pažvelgus atidžiau, šių pėdsakų ne taip jau mažai, todėl šiame straipsnyje pasistengsime trumpai paminėti įdomiausius objektus, likusius mūsų šalyje po didžiausio karinio konflikto žmonijos istorijoje. Straipsnis skirtas sudominti ir populiarinti šį laikotarpį tarp istorijos mėgėjų – norintiems giliau pasidomėti šiais objektais, teks ieškoti ir kitų šaltinių.

Dažname kaime dar galima atsekti buvusių apkasų vietas, žinomos ir kelios didesnių susirėmimų vietos. Statybų, kelių rekonstrukcijos metu iki šiol randama sprogmenų, kurie net praėjus bemaž 70 metų po karo, vis dar yra pavojingi, kelia didžiausią pavojų savamoksliams archeologams. Beveik kiekvienas kaimas turi ir legendą apie nuskendusį tanką, kurio bokštelis dar visai neseniai buvo matomas, tačiau, turint omenyje šių pasakojimų panašumą, tai greičiausiai tėra iš lūpų į lūpas keliaujantys mitai. Kita vertus, vieną Antrojo Pasaulinio karo tanką Lietuvoje turime.

Orvidų sodybos tankas Salantuose yra sovietų sunkiųjų tankų serijos IS (tankams suteiktas Josifo Stalino vardas, inicialai IS) modelis. IS tankai pradėti kurti 1943 metais, naudojant senesnės KV sunkiųjų tankų serijos patirtį ir bazę, tačiau pritaikant naują ginkluotę, pagerintą variklį bei kitus patobulinimus. IS-1 mūšiuose nerodė įspūdingų rezultatų, todėl buvo nuspręsta pakeisti jo 85 mm. pabūklą į didesnį, 122 mm. kalibro ginklą. Atlikus dar keletą patobulinimų, dienos šviesą ir mūšio lauką išvydo antrasis IS serijos tankas. Sunkiųjų tankų kategorijai priskirama kovos mašina svėrė 46 t., buvo reikalinga 4 žmonių įgula. IS-2 tankas sėkmingai pasirodė mūšiuose, nors turėjo keletą trūkumų – trūko vietos amunicijai, įgulos nariai skundėsi prastu pravažumu. IS-2 labai pasitarnavo RA pajėgoms veržiantis į vakarus, dalyvavo ir Berlyno kampanijoje, o jų paplitimas ir greitai pasirodžiusi trečioji karta nulėmė, kad daug jų po karo tapo paminklais karo aukoms. Taip tankas atsirado ir Salantuose, ant postamento prie karių kapinių. Tankas buvo pasimatymų, vaikų susitikimų vieta, o kartu ir pasididžiavimas, prie kurio dažnai fotografuodavosi atvykėliai. Čia vykdavo karo pabaigos metinių minėjimai, talkos. 1991 m., kuomet atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje buvo stengiamasi įtvirtinti laisvę ir atskirumą nuo Sovietų sąjungos, buvo atsikratoma sovietinės kultūros simboliais. Todėl tankas buvo nukeltas nuo postamento ir išvežtas į Orvidų sodybą, kurioje įkūrdintas prie įvažiavimo yra ir šiandien. Salantiškiai tuomet išlydėję savo tanką dalinosi skirtingomis nuomonės – žmonės džiaugėsi atgavę laisvę ir atsikratydami sovietinių simbolių, tačiau tankui jautė nuostalgiškus jausmus. Postamentas, kaip ir šalia buvusios karių kapinės, buvo sutvarkytos Rusijos federacijos lėšomis, o tankas išliko turistų traukos objektu, nors dabar yra ne pačios geriausios būklės ir nebuvo restauruotas. Tanko bokštelis, galbūt dėl transportavimo patogumo, o galbūt dėl simbolinių priežasčių, yra nusuktas atgal, šiandien jam jau trūksta ir keleto korpuso dalių. Tiesa, ir pačios karių kapinės yra karo pėdsakai – Lietuvoje gausu tokių kapinių, dažniausiai jos yra tvarkingos ir prižiūrėtos.

Nors tai vienintelis Lietuvoje esantis APK tankas, mūsų šalyje yra likę nemažai šio karo ginkluotės pavyzdžių. Didžiausias kolekcijas yra sukaupę IX forto ir Vytauto Didžiojo karo muziejai – čia yra ne tik smulkiosios ginkluotės egzempliorių, bet ir kulkosvaizdžių ar net pabūklų. Vienas iš tokių gerai žinomų pabūklų, kurių Lietuvoje yra keletas, yra ZIS-3 76,2 mm. prieštankinis pabūklas. Buvo universalus, patikimas ir mėgstamas karių. Tiesa, vokiečių gretose pasirodžius Tiger ir Panther tankams, turėjusiems itin stiprius šarvus, ZIS-3 panaudojimas tapo sudėtingesnis ir ne visuomet efektyvus. Korėjos karo metu buvo naudojamas Šiaurės Korėjos pajėgose. Be šių pabūklų Lietuvoje yra dar keletas, o ir pats minėtas IX fortas turi savo vietą APK istorijos knygose. Nors Kaunas buvo apjuostas fortais dar carinės Rusijos laikais ir Antrojo Pasaulinio karo metais jų, kaip fortifikacinių statinių, vertė nebuvo labai didelė, IX fortas vokiečių buvo paverstas masine žmonių naikinimo vieta. Tačiau Lietuvoje yra ir APK laikais statytų fortifikacinių objektų.

Daugeliui yra tekę matyti betoninius įtvirtintus taškus, dažniausiai tiesiog bunkeriais vadinamus. Smalsesni greičiausiai žino, kad tai – Molotovo linijos įtvirtinimai. Molotovo linija, išdėstyta palei vakarinę Sovietų sąjungos sieną, turėjo pakeisti senesnės Stalino linijos įtvirtinimus, kurie, valstybei išsiplėtus ir sienai persikėlus tolyn į vakarus, tapo nebeveiksmingi. Naujoji linija tęsėsi nuo Baltijos jūros kranto Lietuvos teritorijoje iki Karpatų kalnų. 1940 m. buvo pradėti statyti 13 įtvirtintų Molotovo linijos rajonų, kiekvienas turėjo ginti apie 100 km. sienos. Iš anksto numatytose vietose buvo tikrinamas gruntas, kad atlaikytų didelį bunkerio svorį. Pati statinio konstrukcija nėra sudėtinga – iš įvairaus profilio armatūros būdavo suformuojamas karkasas, kurį užpildžius betonu, būdavo gaunamos iki 1 m storio sienos.

Pats betonas taip pat turėjo būti itin stiprus, kad atlaikytų apšaudymą pabūklais, todėl buvo stiprinamas stambia akmenų skalda. Taip būdavo gaunamas fortifikacinis betonas – itin stiprios, armatūra ir akmenimis sustiprintos sienos. Bunkeriai nėra vienodi: kai kurie yra didesni, su atskiromis kovinėmis, karininkų patalpomis, turi ne į vieną pusę nukreiptas pabūklų angas, ar netgi dviaukščiai (vienas aukštas yra po žeme). Tiesa, pastarųjų dėl drėgno klimato Lietuvoje nėra daug.

Nors statybos vyko visą parą, 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos pajėgoms pradėjus Sovietų sąjungos puolimą, statybos nebuvo baigtos. Tik piečiausiai esantys 4 įtvirtinimų rajonai su dalinai baigtais bunkeriais turėjo galimybę priešintis.

Molotovo linijos bunkeriai niekuomet nebuvo baigti, todėl tai, ką šiandien smalsiai apžiūrinėja praeiviai ir yra išlandžioję daugybė nuotykių ieškotojų yra tik apleistos statybvietės, betoniniai griaučiai, neturintys jokios mūšio patirties.

Lietuvoje buvo statomi 4 įtvirtinimų rajonai: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus. Iš viso pastatytas 101 bunkeris, dar daugiau nei tūkstančio bunkerių statyba buvo suplanuota, bet nepradėta. Po karo pabūklų angos ir įėjimai buvo užmūryti, tačiau smalsuoliai rado būdų patekti į vidų.

Įdomu ir tai, kad per visą okupacijos laikotarpį bunkeriai išliko sovietų kariuomenės balanse – paskutinė inventorizacija atlikta 1990 m. Šiandien jie stovi beveik nepakitę: kai kurie dėl savo svorio po truputį smenga į žemę, kai kurių vidus yra aprūkęs nuo vietinių vaikų padegtų šiukšlių ar už storų sienų įsikūrusių benamių žiemą kūrenamų laužų. Galima pastebėti, kad kai kurie įtvirtinimai yra pažeisti sprogimų, sienos apgadintos skeveldrų ar kulkų.

Tai jau pokario bandymų, pratybų ar sprogmenų utilizavimo rezultatas, tačiau kitus bunkerius apgadino toli gražu su karyba nesusijusios aplinkybės. Pavyzdžiui, Didkiemio kaime Šilalės rajone, aplink didelį bunkerį buvo eksploatuojamas žvyro karjeras. Kasant žvyrą, buvo pasikasta po bunkerio pamatais, jie suskilo ir bunkeris pakrypo. Šiuos išbandymus bunkeris atlaikė be įskilusių sienų ar didelių pažeidimų, nors galima numanyti, kad jis dabar stovi gerokai žemiau, nei stovėjo iki žvyro karjero eksploatavimo pradžios.

Prie Baltijos jūros krantų iki šių dienų išlikę ir vokiškų įtvirtinimų. Žymiausia iš jų – Memel-Nord baterija, pastatyta 1939m. kaip gynybinių įtvirtinimų, saugančių Klaipėdą dalis. Kita baterija, Memel-Sud, nebuvo pastatyta, o ir Memel-Nord baterija karo pradžioje buvo nuginkluota, pabūklus perkeliant į Norvegiją. Tačiau kitaip nei Molotovo linijos įtvirtinimai, šie buvo realiai panaudoti kare – 1944 m. frontui vėl pajudėjus vakarų link, baterija buvo apginkluota galingais Flak 40 pabūklais ir prisidėjo prie miesto gynybos nuo RA. Karui pasibaigus, baterija buvo apginkluota sovietiniais pabūklais, kol 1955 m. buvo apleista. Memel-Nord baterija dabar yra lankoma turistų, joje veikia ekspozicijos – tai vienas iš geriausių pavyzdžių, kuomet istorinį palikimą prižiūri ir tvarko entuziastai, istorijai neabejingi žmonės.

Taigi, nors mūšiuose jokio vaidmens ir nesuvaidino, bunkeriai yra bene lengviausiai prieinamas Antrojo Pasaulinio karo palikimas, kuris savo tuščiomis langų kiaurymėmis ar entuziastų rengiamomis ekspozicijomis dar ilgai vilios smalsuolius. Tačiau, nors Lietuvoje įvairiuose muziejuose ir privačiose kolekcijose yra įvairių ginkluotės pavyzdžių, o įvairaus dydžio gyvenvietės tebeturi apkasų liekanų ar karių kapines, vertingiausias ir trapiausias palikimas yra senolių prisiminimai ir asmeniniai išgyvenimai. Istorijos liudytojus negrįžtamai pasiima laikas, palikdamas tik kuklius istorijos mėgėjų išsaugotus pasakojimus. Kita vertus, tiek fortifikaciniai objektai, tiek ginkluotės pavyzdžiai ir mūšių vietos Antrojo Pasaulinio karo istorija domins dar ilgai, o randais tapusios žaizdos visuomet primins Lietuvos gyventojus palietusią prievartą.