Paukščių Take australai rado seniausią visatos žvaigždę, kuriai – 13,7 mlrd. metų
|
Viena seniausių iki tol mokslui žinotų žvaigždžių HD 140283
©Digitized Sky Survey Australijos nacionalinio universiteto (ANU) astronomai gimtojoje mūsų galaktikoje ką tik aptiko seniausią visatos žvaigždę, kuri yra vienmetė su pačia visata. Jai – 13,7 mlrd. metų.
Šis atradimas leido mokslininkams pirmą kartą nuodugniai ištirti pirmųjų visatos žvaigždžių cheminę sudėtį ir aiškiau suprasti, kaip visata atrodė pačioje plėtimosi pradžioje.
„Tai yra pirmas kartas, kai galime nedviprasmiškai pareikšti, kad atradome pirmosios žvaigždės cheminius „pirštų antspaudus“, – pareiškė tyrimui vadovavęs ANU Astronomijos ir astrofizikos tyrimo centro daktaras Stefanas Keleris (Stefan Keller). – Tai – pirmieji žingsniai mėginant suprasti, kokios iš tikrųjų buvo pirmosios žvaigždės.“ Seniausia mokslo pasauliui žinoma žvaigždė buvo rasta ANU teleskopu „SkyMapper“, Saiding Springo observatorijoje. Juo dirbantys ekspertai specializuojasi seniausių žvaigždžių paieškose. Tai – penkerių metų projektas, kurio metu bus sudarytas pietinio dangaus skliauto skaitmeninis žemėlapis. Seniausia mums žinoma žvaigždė yra gana netoli – už 6 tūkst. šviesmečių nuo Žemės. Ji yra Paukščių Tako galaktikoje, kurio disko skersmuo siekia apie 100 tūkst. šviesmečių. Žvaigždė-senolė yra viena iš 60 mln. žvaigždžių, kurias „SkyMapper“ nufotografavo per pirmuosius metus. „Galima sakyti, jog mums pavyko rasti adatėlę kupetoje šieno, – tvirtina tyrimų grupės narys, profesorius Maikas Beselas (Mike Bessel). – Tai mums pavyko padaryti teleskopu „SkyMapper“. Jis unikalus savo gebėjimu surasti žvaigždes, kurių spektre yra labai mažai geležies.“ S. Kelerio ir M. Beselo atradimas buvo patvirtintas Čilėje stovinčiu teleskopu „Magellan“. Ką tik atrastos žvaigždės-senolės sudėtis byloja, kad ji susiformavo prožvaigždžių epochoje. Tokios žvaigždės už Saulę būdavo masyvesnės net 60 kartų. „Kad pavyktų įžiebti tokią žvaigždę, kokia yra mūsų Saulė, reikia ne tik esminių elementų vandenilio ir helio, kurių buvo po Didžiojo sprogimo, bet ir nepaprastai daug geležies – maždaug 1 tūkst. kartų daugiau nei mūsų Žemės masė, – aiškina S. Keleris. – O mūsų atrastai seniausiai žvaigždei pakaktų Australijos dydžio geležinio asteroido ir labai daug anglies. Visiškai kitoks receptas, kuris išduoda mums pirmųjų visatos žvaigždžių prigimtį, egzistenciją ir tai, kaip jos mirė.“ Anot S. Kelerio, iki šiol buvo manoma, kad prožvaigždių gyvenimas baigdavosi nepaprastai galingais sprogimais, kurie visatos erdves „užteršdavo“ geležies atomais, iš kurių paskui formuodavosi naujos, stabilesnės, ilgaamžiškesnės žvaigždės. Tiesa, panašu, kad prožvaigždžių cheminėje sudėtyje būta lengvesnių cheminių elementų, pvz., anglies, magnio. O geležies – beveik nė priemaišų. „Tai byloja, kad prožvaigždžių supernovos sprogimai buvo gana nedidelės energijos, – samprotauja S. Keleris. – Tiesa, jos pakakdavo, kad prožvaigždė būtų suplėšyta. Tačiau didžioji dalis sunkiųjų elementų (taip pat ir geležies) prarydavo žūties vietoje atsivėrusi juodoji bedugnė.“ Tyrimo rezultatai skelbiami žurnale „Nature“. | ||||||
| ||||||