Magišką spektaklį vaikams apie kosmosą statanti Danijos režisierė Kirsten Dehlholm: „Žiauri drama yra pačioje visatoje“
|
Magišką spektaklį vaikams apie kosmosą statanti Danijos režisierė Kirsten Dehlholm
Karščiausia pavasario naujiena – pirmą kartą danų režisierės Kirsten Dehlholm Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statomas spektaklis vaikams „KOSMOSAS+“. Pati Kirsten – viena iš ryškiausių Europos teatro vizionierių, pastačiusi nemažai spektaklių visame pasaulyje. Taip pat ji yra teatro grupės „Hotel Pro Forma“ įkūrėja. Kuo šis spektaklis patraukia dėmesį ir intriguoja? Pati savo spektaklį „KOSMOSAS+“ režisierė apibūdina taip: „Aš nestatau spektaklių, paremtų psichologija. Taip pat neįmanoma perteikti kvantinės fizikos per psichologinę prizmę. Žinoma, svarbu turėti aktorius. Svarbu, kaip jie kalba, kokį balso toną naudoja. Jie vaidina, bet jie nėra psichologiniai aktoriai nei įprastai“. – Kaip nusprendėte statyti spektaklį Lietuvoje? – Danija tik truputį didesnė nei Lietuva, tačiau tai neturi nieko bendra, svarbiausia – žmonės, ryšys ir bendravimas. Tai labai asmeniška, ko žmonės tikisi vienas iš kito bendradarbiaudami. Prieš pusantrų metų buvau paprašyta pastatyti spektaklį čia, Lietuvoje. Sutikau su sąlyga, kad tai bus spektaklis, skirtas vaikams. Niekada nekuriu spektaklių specialiai vaikams. Kadangi nusprendžiau statyti spektaklį būtent jiems, tai privalėjo būti apie kosmosą, nes kosmosas – didžiulė tema. Mes nesuprantame ir nežinome daugybės dalykų apie kosmosą net ir būdami suaugę. Pati buvau kaip vaikas, kuris pradėjo nuo nulio, kad sužinotų apie visatą. – Jūsų spektakliai – tik suaugusiems. Ar sudėtinga buvo sukurti spektaklio adaptaciją vaikams? – Nežinau, ar tai sunku. Žinoma, galvojau apie vaikus statydama spektaklį, bet daugybe dalykų, kuriuos darėme ir kuriuos rinkomės – patys jais žavėjomės. Tuos dalykus, kuriais žavėjomės, ir norime parodyti. Tikiuosi, kad vaikai ir suaugusieji mėgausis tuo, ką pamatys ir išgirs. Kai ruošėme scenarijų spektakliui, tekstus aktoriams, nuolat galvojau apie vaikus. Sukūrėme tekstą, kuris yra truputėlį paprastesnis, tačiau daugybė dalykų apie visatos fenomeną atėjo iš mokslininkų, kuriuos labai sudėtinga ir mums patiems suprasti. Palikau juos sudėtingus. Nesistengiu jų pateikti kaip nesudėtingus, nes jie nėra paprasti. Neįmanoma jų perteikti lengvesne kalba ir tai nėra vaikiškas tekstas. Jis skirtas visiems. Tai mišinys mokslo ir kasdieninių istorijų, kurios yra pakankamai linksmos. – Kuo mokslas svarbus vaikams? – Svarbus yra ieškojimu. Atradimas – vaiko gyvenimas. Turiu galvoje, kad vaikas pradeda nuo nulio ir turi atrasti visą jį supantį pasaulį. Manau, tai buvimo vaiku ypatybė, nes vaikystėje tu visą laiką ką nors atrandi. Vaikai pradeda klausinėti apie dalykus, nes jie juos domina, ir į daugybę klausimų yra sudėtinga atsakyti.
– Ką įdomaus atradote statydama šį spektaklį, žiūrėdama į dalykus vaiko akimis? – Nemanau, kad aš tai dariau. Aš ne vaikas ir būtų apgavystė, jei statyčiau save į vaiko vietą. Pristatau dalykus, kurie man patinka, su, sakykim, vaikiška prigimtimi. Pati mėgstu linksmus dalykus, kvailus dalykus ir ypač mėgstu ką nors atrasti. Tikiu, kad vaikai spektaklyje galės pamatyti dalykų, kurių jie nesupranta iki galo, bet tai bus dalykai, kurių jie niekada nepamirš, kurie paliks jiems didžiulį įspūdį. Tikiuosi, kad po spektaklio atsiras du vaikai, kurie norės užaugę tapti mokslininkais. Manau, kad žavėjimas šia profesija prasideda vaikystėje. – Gal galėtumėte trumpai apibūdinti „KOSMOSAS+“ spektaklį, pagrindines jo pristatomas idėjas? – Pristatysime daugybę skirtingų fenomenų apie visatą, kosmosą. Naudosime veikėjus, kurie bus mūsų gidai. Pagrindinis gidas – vienuolikmetis berniukas, kurį vadiname Tom 7. Jis yra berniukas, kuris žino viską. Tom 7 kalba apie tai, ką jis žino, ką apie visa tai mano. Jis dirba priekinėje scenoje. Berniukas turi tam tikrą savo erdvę. Taip pat tos scenos šonuose bus du operatoriai, kurie yra erdvėlaivio dalis. Šie operatoriai nėra mokslininkai, jie – labai praktiški žmonės, kurie taip pat laido praktiškus juokelius. Operatoriai yra tarsi jungtis tarp žiūrovų ir scenos. Už dviejų ekranų – mokslininkai: matematikas, astronomas, du fizikai ir du filosofai. Jie pasakos apie mokslą, atskleis faktus apie dalykus iš savo srities. Turime šiuos gidus tam, kad jie mums atvertų duris į visatą. Kalbėsime apie saulės sistemą, gravitaciją, kvantinę fiziką, supernovą ir t.t. Tai yra normalūs visatos fenomenai. Neturėsime istorijos pasakotojo, siužeto. Nėra jokio siužeto. Taip pat pristatysime dalykus apie dimensiją bei brutalumą ir žiaurumą, nes tai – dalis visatos. Manau, kad drama yra pačioje visatoje. – Kaip apibūdintumėte kosmosą? Ar kosmosas turi ribas? – Spektaklyje sakoma, kad visata yra begalinė, ir tai reiškia, kad nėra jokių ribų. Tačiau ką daryti mums? Mes esame teatre, scenoje, kuri yra tam tikrų išmatavimų. Mūsų kosmosas turi ribas, todėl parodysime tik mažytę dalelę to, kas yra beprotiškai didelis. Viskas priklauso nuo jūsų vaizduotės.
– Kokie pagrindiniai skirtumai tarp to, kaip vaikai ir suaugusieji supranta kosmosą? Kokia yra vaikiško supratimo magija?
– Man labai sunku atsakyti į šį klausimą... – Tačiau spektaklyje vaidina vaikai. Kaip vaikai mato kosmosą? – Viena yra vaikai, kurie vaidina spektaklyje, ir tie, kurie jį žiūrės. – Kaip į „KOSMOSAS+“ žiūri vaikai, kurie vaidina spektaklyje? – Jie labai praktiški ir deda daug pastangų mokydamiesi tekstą. Tai jie daro labai greitai. Jie daugiau ar mažiau daro tai, ką jiems liepiame daryti, tačiau visur vaikai atranda savitą dalykų supratimą. Mažieji aktoriai nėra patenkinti, kad viską reikia tiek daug kartų kartoti, tai ne tai, kuo jie mėgaujasi. Vaikai laukia žiūrovų. Jie visus dalykus priima labai rimtai. – Rodėte mažą spektaklio ištrauką. Jo metu vaikų akys tiesiog degė, sunku net apsakyti, kokias emocijas jie išgyveno tuo metu. – Visi vaikai nori šiek tiek pasirodyti. Jie nori daryti kažką tokio, kas yra iš suaugusiųjų pasaulio, ir jie kaskart viską daro savaip, nors jiems ir paaiškini, kaip viską reikia atlikti. Man tai labai patinka. Žinau, kad jie dabar yra šiek tiek pavargę, bet tada, kai prieš juos bus žiūrovai, jie savo vaidmenis atliks nuostabiai. Vaikams tai yra žaidimas, kurį jie žaidžia. – Kaip atradote jaunuosius aktorius? – Buvo nedidelė atranka. Turėjome po 10-12 berniukų ir mergaičių. Mums reikėjo dviejų berniukų ir dviejų mergaičių. Turbūt dėmesį patraukė tai, ką jie pasakė ar padarė. Pavyzdžiui, Alanas šoka breiką. Taip pat patraukė dėmesį ir tai, kaip jis atrodo, kaip šneka. Jis ir vaidina Tom 7. Jurgis labai kietas. Jis per atranką buvo tiesiog labai kietas. Mergaitės turi tam tikro žavesio, kuris puikiai atrodys scenoje. Jos neturi labai daug teksto. – Lengviau dirbti su berniukais? – Ne. Turbūt tai yra klišė. Mums tiesiog sunku matyti mergaitę, kuri būtų Tom 7. Tai privalėjo būti berniukas. Žinoma, bandėme įsivaizduoti, ar tai galėtų būti mergaitė. Negalėtų. Merginos per daug mielos, reikia berniukiško kietumo, todėl ir palikome vaikinus atlikti Tom 7 vaidmenį. – Kodėl žmonėms reikalinga fantazija? Pastebima, kad šiame spektaklyje fantazija atliks pakankamai svarbų vaidmenį. – Įdomu, nes niekada negalvojau apie fantaziją šiame pastatyme. Negalėčiau net pasakyti, kad pati esu didelė fantazuotoja. Kai žiūriu spektaklį, vizualinius menus ar filmą, aš esu suintriguota judėjimu ar tuo, ką mane priverčia pajusti ar pagalvoti. Tikiuosi, kad šis spektaklis sukels kažkokias emocijas, turės atgalinį ryšį. Žinoma, kai kurie žmonės pasitelks fantaziją. Pačiai man nelabai patinka žodis fantazija. Magija – visai kas kita. Tikiuosi, kad spektaklis bus magiškas ir nustebinantis. Nemėgstu visų šių vaikiškų spektaklių, kuriuose reikia pasitelkti fantaziją. Manau, kad tai kvaila. Vaikai gali galvoti, jausti, suprasti. Reikia tik didesnių pojūčių. Pats suvokimas yra tai, kad tu kažką jauti. Yra labai svarbu, kad kažką jaustum. Manau, kad šis pastatymas padės labiau pajausti dalykus. – Lankėtės keliuose Lietuvos nacionalinio teatro spektakliuose. Kokius pamatėte skirtumus tarp lietuviško ir daniško teatro? Kas jums patiko ar nepatiko lietuviškame teatre? – Mačiau pakankamai nedaug spektaklių. Pirmiausia jūsų spektakliai labai ilgi, tokių mes neturime. Spektakliai pastatyti pagal literatūrinius kūrinius ir jūs naudojate labai daug žodžių, labai daug. Yra daug istorinių faktų, psichologiniai veikėjai. Mėgstate susieti istoriją su gyvenimiškomis istorijomis. Tai yra skirtumai. Nemačiau nė vieno vaikiško spektaklio. Girdėjau, kad juose taip pat ilgi tekstai. – Koks spektaklis jums paliko didžiausią įspūdį? – Sunku atsakyti. Mačiau „Hamletą“, „Mūsų klasė“, „Katedra“ ir dar vieną, kurio nepamenu pavadinimo. Taip pat mačiau šokio spektaklį „Menų spaustuvėje“. Jis buvo labai linksmas ir įdomus. | ||||||||||
| ||||||||||
