Mokslo ir technologijų pasaulis

Dykuma, ypač jeigu jos negerbi, labai pavojinga, o didžiausia problema ten – vanduo ir šilumos smūgis, sako gidas entuziastas Harelis Zelceris. „Šilumos smūgis – vienas pavojingiausių dalykų. Tada, galima sakyti, užverda smegenys. Todėl, jei taip nutinka, reikia [...] pilti daug vandens ant galvos ir kojų“, – aiškina jis.

Anot H. Zelcerio, nors dykumoje dirba pagalbos komanda, būna, kad žmonės, pritrūkę vandens, žūva: „Todėl ir patariame eiti bent jau po du. Kitu atveju labai svarbu palikti duomenis artimiesiems: jei žmogus negrįžta tada, kaip planuota, jie skambina gelbėjimo komandai, ir mes važiuojame ieškoti.“

Dykumoje – druskos klodai

Dykumos kraštovaizdis visai nėra nuobodus, o žygiai pėsčiomis po dykumą ypač domina tuos, kurie nori pabūti vieni ar patirti iššūkių. Taip sako po Izraelio Judėjos dykumą visureigiu vežiojantis Harelis Zelceris – gidas entuziastas, savanoriaujantis ir dykumos pagalbos komandoje.

Gamtos rezervate galima važiuoti tik specialiai pažymėtais takais, kurie kartais būna labai sudėtingi. Žmonės stengiasi per daug neliesti gamtos, tad kai kuriems takams reikia labai geros mašinos ir labai profesionalaus vairuotojo.

Nors dažniausiai manoma, kad, žygiuojant po dykumą pėsčiomis, peizažas visą laiką toks pats, H. Zelceris tvirtina, kad iš tikrųjų jis labai skirtingas. Judėjos dykumoje prie Negyvosios jūros yra kalnai, uolos, kalvos iš kreidos stovi šalia plynaukščių ir gilių tarpeklių. Tai, pasakoja gidas, visai kitokia dykuma, nei žmonės dažnai tikisi: „Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad dykuma plokščia, o aplink daug smėlio kopų, nes visi matė filmą „Arabijos Lorensas“. Bet jų būna visokių, net ir Izraelyje, kurio 60 proc. teritorijos sudaro dykuma.“

Pasak gido, čia esanti druska tokia pati, kurios visi turi namuose. „Tai vienas didžiausių druskos klodų pasaulyje. Visas kalnas iš druskos. O čia tik didžiulio druskos bloko viršūnė. Didžiausia dalis druskos šiame slėnyje – po žeme. Nors čia druskos kalnas, o ten – druskos ežeras, tai visiškai skirtingi fenomenai, ir šių druskų kilmė visai kita“, – pasakoja jis.

Vis dėlto, H. Zelcerio teigimu, ši druska kasdieniam vartojimui nekasama, nes pigiausias būdas – nugarinti jūros vandenį. Be to, didžioji šio kalno dalis šiandien yra gamtos rezervatas, todėl saugoma. „Tačiau tais laikais, kai druska buvo ypač vertinga, žmonės čia ją kasdavo, – pasakoja gidas. – Prieš 2 tūkst. metų, romėnų laikais, tai buvo vienas svarbiausių druskos šaltinių. Tada išgauti druską iš jūros vandens buvo per sudėtinga.“

Svarbiausia – vanduo

H. Zelceris sako, kad dykuma labai pavojinga, ypač jeigu jos negerbi. Todėl keliautojams būtina tinkamai pasiruošti: parengti mašiną, vežtis papildomų padangų, žinoti kelią, pasiimti gerą žemėlapį ir mokėti jį skaityti. „Visada žmonėms patariu pasiteirauti apie specialų taką, kuriuo jie eis ar važiuos. Žemėlapyje gali nesimatyti, kokio sudėtingumo tas takas. Kai kurie – šalia aukštų uolų, kitais einant nėra jokio šešėlio. Svarbu apie tai pagalvoti iš anksto“, – pabrėžia gidas.

Žinoma, didžiausia problema dykumoje yra vanduo ir šilumos smūgis, kuris nieko bendra su dehidratacija neturi, primena H. Zelceris. „Šilumos smūgis – vienas pavojingiausių dalykų. Tada, galima sakyti, užverda smegenys, – aiškina jis. – Todėl, jei taip nutinka, reikia atvėsinti kūną, ypač galvą. Pilti daug vandens ant galvos ir kojų.“

Anot pašnekovo, vasarą eiti į dykumą nerekomenduojama, nes temperatūra gali pasiekti 50 laipsnių. O žiemą kasdien reikia bent 4,5 litrų vandens, dar kažkiek, kad galėtum nusiprausti ir pasigaminti maisto. Taigi išeina maždaug 6 litrai žmogui.

Be abejonės, vandens dykumoje rasti sunku. Kai kur, sako H. Zelceris, jo galima pasipildyti iš šaltinių ar bakų, bet tada reikia išvalyti. „Žmonės kartais nusiperka paslaugą, kad prie jų privažiuotų tokie kaip aš ir jiems vandens atvežtų. Tik ne visada įmanoma su mašina privažiuoti“, – įspėja jis.

Paklaustas, kodėl kai kurie renkasi keliauti pėsčiomis dykumoje, gidas atsako, kad pirmiausia dėl ramybės. „Pamenat, kai stovėjome prie druskos? Nors už dešimties minučių – autostrada, ten buvo visiška tyla. [...] Nors nerekomenduojama, dažnai žmonės eina vieni, nes nori pabėgti nuo rūpesčių“, – kalba jis.

Kita vertus, keliautojus traukia ir kvapą užimantys dykumos peizažai, pavyzdžiui, krateriai, skirtingų spalvų Elato kalnai. „Be to, tai sudėtinga, o kai kuriems reikia iššūkių“, – dar vieną priežastį pamini H. Zelceris.

Keliauti po vieną – ypač pavojinga

Dykumoje galima sutikti net dviratininkų. Yigalas, dirbantis fabrike, kuriame iš Negyvosios jūros mineralų išgaunamas kalis, magnis ir bromidas, dykuma apie 30 kilometrų kartą ar du važiuoja kiekvieną savaitę. Paprastai, pastebi jis, užtenka 1,5 litro vandens, bet, jei diena karštesnė, vandens gali pritrūkti.

H. Zelceris sakosi laisvalaikiu savanoriaujantis regioninėje dykumos pagalbos komandoje ir padeda žmonėms, dykumoje patekusiems į pavojų. Nors ryšys yra ne visur, kažkiek paėjus, jis atsiranda. Taigi, kad gelbėtojai sužinotų apie nelaimę, žmogus turi paeiti iki ryšio zonos.

„Todėl ir patariame eiti bent jau po du. Kitu atveju labai svarbu palikti duomenis artimiesiems: jei žmogus negrįžta tada, kaip planuota, jie skambina gelbėjimo komandai, ir mes važiuojame ieškoti“, – aiškina gidas.

Jis neslepia, kad buvęs ne vienas atvejis, kai žmonės, pritrūkę vandens, mirė dykumoje. „Kai buvo labai karšta ir jie laiku nesulaukė pagalbos“, – kalba H. Zelceris.

Pietinėje Negyvosios jūros pusėje, pasakoja pašnekovas, yra pramoninė zona, padalyta į išgarinimo tvenkinius: „Čia iš Negyvosios jūros išgaunami mineralai. Vanduo įsiurbiamas dirbtiniu būdu, o, jam garuojant, mineralų koncentracija didėja, ir jie nugrimzta į tvenkinių dugną. Tada aparatai, kurie plūduriuoja ant vandens, mineralus ištraukia ir siunčia į rafinavimo fabriką.“

Anot H. Zelcerio, Jordanija irgi turi tokias pat gamyklas ir ieško beveik tokių pat mineralų. „Negyvosios jūros vandenyje yra labai daug mineralų, dvidešimt kelios rūšys. Druska – tik vienas iš jų“, – pabrėžia gidas.