Įdomioji chemija: kodėl senos knygos taip skaniai kvepia?
|
Naudotų knygų parduotuvėse ore tvyro savitas kvapas, tačiau ar susimąstėte kas sukuria šį nostalgišką aromatą. Britų chemikas sukūrė infografiką paaiškinančią, kaip ir kodėl skiriasi senovinių bei naujų knygų kvapai. Senos knygos dvelkia saldaus vanilės žiedų ir migdolų aromatu, kurį sukelia popieriuje vykstančios cheminės reakcijos, kai tuo tarpu naujos knygos vis dar nepraradusios dažų kvapo. Popierius sudarytas iš celiuliozės ir nedidelio kiekio lignino (kompleksinio aromatinių alkoholių polimero). Brangesnių lapų sudėtyje lignino yra daugiau nei pigesniųjų, pavyzdžiui, laikraščio popieriaus. Būtent ši cheminė medžiaga su amžiumi nuspalvina lapus geltona spalva. Tai vyksta dėl oksidacijos reakcijos kuomet ligninas yra suskaidomas į rūgštis, kurios vėliau padeda skaidyti celiuliozę. Taigi senų knygų kvapas atsiranda dėl cheminių medžiagų skilimo ir kitų su tuo susijusių cheminių reakcijų. Benzaldehidas suteikia į migdolus panašų kvapą, o etilo heksanolis šiek tiek primena gėlių skleidžiamą aromatą. Saldumo šiai kvapų paletei prideda etilo benzenas ir toluenas. Šie lakieji organiniai junginiai susidaro rūgštinės hidrolizės metu kartu su kitais alkoholiais. Kai kurie junginiai, kaip antai furfurolis yra naudojami nustatant antikvarinių raštų amžių bei sudėtį. Po 1800-ųjų vidurio išleistos knygos turi daugiau šios medžiagos negu senesni raštai, kurie sudaryti daugiausia iš medvilnės ar lino. Kur kas sunkiau išskirti naujų knygų puslapius sudarančius specifinius junginius. Taip yra daugiausia dėl to, kad, šiuo metu gaminant knygas naudojamos cheminės medžiagos labai skiriasi. Manoma, kad „naujų knygų kvapą“ nulemia trys pagrindiniai faktoriai: popierius, rašalas ir lipniosios medžiagos, naudojamos knygai surišti. Popieriaus lapai daugiausia gaminami iš medienos. Taip pat į jų sudėtį gali būti įtrauktas natrio hidroksidas (dar vadinamas kaustine soda), su tikslu sumažinti rūgštingumą ir išpūsti plaušelius. Pluoštai yra balinami naudojant kitus cheminius mišinius, įskaitant vandenilio peroksidą, kuris taip pat dar turi priedų. Visa tai skleidžia savotišką aromatą, tačiau priklausomai nuo sudėties proporcijų ir skirtingos gaminimo technikos, jo intensyvumas kiekvienu atveju skiriasi. | |||||||
| |||||||