Mokslo ir technologijų pasaulis

Praėjusio amžiaus pabaigoje, buvo užsiminta, jog homoseksualūs vyrai turi „gėjaus geną“, visuomenėje kilo didžiulis triukšmas. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams atlikti tyrimai tai patvirtina. Ir papildo homoseksualumo genų sąrašą.

Evoliucinės genetikos specialistui idėja, kad asmens genetinė sandara gali lemti ir jo poravimosi polinkius, nėra tokia jau stebėtina: gyvūnijos pasaulyje taip nuolat nutinka. Kalbant apie žmones, lytinę orientaciją veikiausiai lemia daug genų.

Tačiau labai panašu, kad šiuos genus turėtume vadinti ne „gėjaus genais“, o „meilės vyrams genais“. Jie, tikėtina, yra dažni, nes tų genų variantai skatina moteris anksčiau pradėti domėtis partneriais, poruotis dažniau ir susilaukti daugiau palikuonių.

Lygiai taip pat būtų keista, jeigu neegzistuotų „meilės moterims genai“, kurie vyrus skatina poruotis anksčiau ir susilaukti daugiau vaikų, o moteris paverčia lesbietėmis.

Genetinių variantų, kurie lemia skirtumus tarp žmonių, galime aptikti stebėdami šeimų, kuriose tie skirtumai pasireiškia, linijas. Paveldimumo tendencijos atskleidžia genų variantus (vadinamuosius alelius), kurie lemia įprastinius skirtumus – plaukų arba akių spalvą, o retesniais atvejais – paveldimas ligas, tokias kaip pjautuvinę anemiją. Kiekybinius bruožus – tokius, kaip ūgis – lemia daug skirtingų genų bei aplinkos veiksniai.

Tiesa, vien stebint šeimas sunku nustatyti genetinius variantus, susijusius su vyrų homoseksualumu – iš dalies dėl to, kad gėjai nėra linkę atvirai skelbti savo seksualines pažiūras. Dar labiau tyrimus apsunkina rezultatai, gauti tiriant identiškus dvynius – pasirodo, genai – tai tik dalis bendro vaizdo. Dar svarbūs yra hormonai, gimimo eilė ir aplinkos veiksniai.

1993 metais JAV genetikas Deanas Hameris aptiko šeimų, kuriose motinos linijoje buvo keli homoseksualūs vyrai – dėl to genetikas darė prielaidą, jog homoseksualumo genas yra X chromosomoje. Jis parodė, kad kelioms atvirai homoseksualių brolių poroms buvo bendras nedidelis regionas X chromosomos gale ir iškėlė idėją, kad tame gale yra genas, didinantis vyrų polinkį į homoseksualumą.

D. Hamerio išvados buvo labai prieštaringai įvertintos. Kiekviename žingsnyje jam tekdavo atsimušinėti nuo kritikos žmonių, kurie niekaip negalėjo pripažinti, jog homoseksualumas yra bent iš dalies genetinis, o ne „gyvenimo būdo pasirinkimas“.

Tuo tarpu gėjų bendruomenė pasidalijo į dvi dalis. Tyrimas tarsi pateisino dažnai kartojamą teiginį „toks gimiau“. Tačiau jis taip pat atvėrė naujas gėjų išskyrimo ir diskriminavimo galimybes.

Panašių tyrimų rezultatai nebuvo vienareikšmiški. Vėlesniais tyrimais aptikta homoseksualumo sąsajų su genais, saugomais dar trijose chromosomose.

Šiais metais atliktas didesnės apimties brolių gėjų tyrimas. Buvo stebima daug genetinių markerių, nustatytų atliekant Žmogaus genomo projektą. Tyrimo rezultatai patvirtino praėjusio amžiaus pabaigos įtarimus ir „gėjaus genų“ sąrašą papildė dar vienų įrašu – 8 chromosomoje esančiu genu.

Kaip įprasta, ir šio tyrimo rezultatai susilaukė daugybės komentarų.

Tačiau La Trobe universiteto (JAV) genetikos profesorė Jenny Graves savo straipsnyje, kurį publikavo „The Washington Post“, stebisi: kaip galima nepritarti šioms išvadoms, jeigu puikiai žinoma apie homoseksualumo genų variantus įvairiuose gyvūnuose nuo musių iki žinduolių? Homoseksualumas gyvūnijos pasaulyje yra visiškai įprastas reiškinys. Pavyzdžiui, esama genų variantų, kurie lemia pelių poravimosi polinkius, o vaisinių muselių patinai dėl geno mutacijos rėžia sparną ne apie pateles, o apie kitus patinus.

Mokslininkei kur kas įdomesnis klausimas ne tai, ar egzistuoja žmonių „gėjaus genai“, bet kodėl jie tokie dažni? Įvairiais skaičiavimais gėjų kiekis vyrų populiacijoje nurodomas nuo 5 iki 15 procentų. Mes žinome, kad gėjai vidutiniškai susilaukia mažiau vaikų, taigi ar neturėtų jų genų variantai tiesiog išnykti?

Homoseksualumo dažnumą bando pagrįsti kelios teorijos. Prieš dešimtmetį J. Graves bandė išsiaiškinti, ar įvairūs gėjaus genų variantai neturi kokio kito poveikio, kuris padidintų tikimybę susilaukti palikuonių (t. y., suteiktų evoliucinį pranašumą) ir tokiu būdu perduoti alelį. Tai yra gerai žinomas balansuoto polimorfizmo reiškinys, kuomet alelis suteikia pranašumą vienoje situacijoje, bet ne kitoje. Pavyzdžiui, klasikinis „balansuoto polimorfizmo“ atvejis yra pjautuvinė anemija – jeigu žmogus turi du šios ligos alelius, jo lauka ligotas gyvenimas ir ankstyva mirtis. Jeigu alelis tik vienas, žmogus įgyja atsparumą maliarijai – dėl to pjautuvinės anemijos genai yra dažni regionuose, kur siaučia maliarija.

Yra ir išskirtinė „seksualiai antagonistinių genų“ kategorija, kuri didina vienos lyties gebėjimą perduoti genus, bet ne kitos – kai kurie iš šių genų vienai lyčiai yra netgi mirtini. Ir tokių genų pavyzdžių esama daugelyje gyvūnų rūšių. Galbūt gėjaus genus kaip tik šiai kategorijai ir reikėtų priskirti?

Gali būti, kad „meilės vyrams“ aleliai moterį skatina pradėti poruotis anksčiau ir susilaukti daugiau vaikų. Ir jeigu gėjai vyrai turi motiną, seserų ir tetų, kurioms būdingas toks alelis bei jos susilaukia daugiau vaikų, jos labai sėkmingai kompensuotų genetinę aklavietę vienoje vyriškoje atšakėlėje.

O tyrimų rezultatai rodo, jog būtent taip ir yra. Mokslininkų grupė iš Italijos įrodė, jog homoseksualių vyrų giminaitės moterys turi 1,3 karto daugiau vaikų, nei heteroseksualių vyrų giminaitės. Tai – galingas selektyvus „meilės vyrams“ alelio pranašumas, kurį išnaudodamos moterys daugiau nei kompensuoja tą trūkumą, kurį genetiniu požiūriu jis sukelia vyrams.

J. Graves savo straipsnyje nusistebėjo, kodėl šis mokslinis darbas nėra žinomas plačiau, mat jo aiškinamoji galia ginče dėl homoseksualumo paveldimumo ir normalumo yra milžiniška.

Kol kas labai panašu, kad genų, lemiančių homoseksualumą, sąrašas, yra toli gražu nepilnas. Mokslininkės manymu, žmogaus genome gali būti daugybė su homoseksualumu susijusių genų įvairiose chromosomose.

Ir jeigu populiacijoje dėl išlikimo grumiasi dešimtys tūkstančių „meilės vyrams“ bei „meilės moterims“ alelių, kiekvienas žmogus paveldi skirtingą šių alelių variantų kombinaciją. Laikantis šios prielaidos bei žinant, kad vienas iš homoseksualumo veiksnių yra ir aplinka, identifikuoti visus atskirus homoseksualumo genus bus labai sunku.

Tai būtų panašu į bandymą surašyti visas tūkstančių genų variacijas ir aplinkos veiksnius, kurie lemia žmogaus ūgį. Vienoks genų rinkinys gali lemti, kad žmogus yra labai aukštas, kitoks – kad jis labai žemas, o tarp jų – daugybė žmonių, kurių ūgiai yra artimesni vidurkiui. Visai gali būti, kad gėjai ir lesbietės – tai tokios pačios imties, kaip ir ūgio atveju, priešingi galai.