Mokslo ir technologijų pasaulis

Kyaw Soe-winas – viešbučio virtuvės šefu dirbantis jaunuolis – prisimena sepak takraw pradėjęs žaisti vos prieš trejus metus, tačiau kasdien treniruodamasis ir mėgėjiškai žaisdamas su draugais sugebėjo pasiekti gana aukštą lygį.

Vaikinas sėkmingai atlieka sudėtingus žaidybinius elementus, puolamuosius smūgius, kurių veikiausiai neatremtų ir profesionalai. Sepak takraw sportą Kyaw Soe-winas lygina su tinkliniu ir futbolu, kuriuos anksčiau žaisdavo dažniau. „Tačiau sepak takraw man įdomesnis ir sudėtingesnis“, – tikina jaunuolis.

O kaip be traumų? Pietryčių Azijoje itin populiarus sportas sukelia nemažai fizinių traumų. Net ir įprastai žaidžiant, spardant pintą bambukų ar rotangų 42–44 cm skersmens kamuolį, kiekvienas smūgis sukelia šiek tiek skausmo. Meistriškai spirtas kamuolys gali skrieti daugiau nei 90 km/val. greičiu.

Sepak takraw kilo iš Pietryčių Azijos ir yra labai populiarus Laose, Vietname, Mianmare, Malaizijoje, Filipinuose, Kambodžoje bei Tailande. Įvairiose šalyse ši sporto šaka vadinama skirtingai: chin lone, sepak takraw, sei dak, ka taw, sipa. Tai tas pats sportas, kurio oficialus pavadinimas yra malajų žodžio „sepak“ („smūgis“ arba „sutriuškinti“) ir tajų žodžio „takraw“ (originalus rotangų kamuolys) junginys.

Draudžiama naudoti rankas

Spėjama, kad šis žaidimas buvo pradėtas žaisti XI amžiuje ir jo taisyklės skyrėsi nuo šiandienių: ratu sustoję vyrai stengdavosi kuo ilgiau ir grakščiau išlaikyti rotangų arba bambukų kamuolį ore, nenaudodami rankų, padėdami vienas kitam ir nesivaržydami.

XIX amžiuje sepak takraw tapo komandine sporto šaka, kai naudojamas tinklas, skiriantis varžovų puses aikštelėje. Praeito šimtmečio pabaigoje buvo reglamentuotos žaidimo taisyklės, o įsteigus tarptautinę šios sporto šakos federaciją (International Sepak Takraw Federation, ISTAF) šis žaidimas populiarėja ir Vakarų pasaulyje.

Yra keletas žaidimo variantų. Populiariausias vadinamas regu, kai žaidžiami daugiausia 5 setai iki 15 taškų, o komandos susideda iš trijų žaidėjų: padavėjo, puolėjo ir pakėlėjo. Žaidimo esmė yra negrąžinamai įmušti bambukų ar rotangų kamuolį į priešininkų aikštelę. Gali būti naudojamos visos kūno dalys, išskyrus plaštakas ir rankas.

Įspūdingiausias – sukamasis spyris

Sepak takraw – greitas ir dinamiškas sportinis žaidimas, iš žaidėjų reikalaujantis greitos reakcijos, geros koordinacijos, judrumo, technikos, gero fizinio pasirengimo bei ištvermės, todėl vyrai ir vaikinai šį žaidimą savo malonumui dažniausiai žaidžia po dienos darbų, prieš saulėlydį atvėsus orui.

Kaip pasakojo Kyaw Soe-winas, daugiausia elementų išmokstama pačiame žaidime, tačiau be specifinių pratimų čia neapsieisi. „Norint tiksliai ir sėkmingai atlikti vieną iš sudėtingiausių žaidimo elementų – sukamąjį spyrį – reikia ilgai ir atkakliai treniruotis“, – tikina vaikinas.

Sukamasis spyris – tai smūgis, kai žaidėjas stovėdamas nugara į tinklą šoka aukštyn ir apsiversdamas ore per priešingą spiriančiai kojai petį spiria kamuolį į kitą tinklo pusę. Tai sudėtingiausias ir ryškiausias šio žaidimo elementas. Jis labai populiarus. Sukamąjį spyrį įvaldyti siekia kiekvienas žaidėjas.

Čia svarbus šuolio aukštis, smūgio taiklumas bei stiprumas ir sėkmingas nusileidimas. Todėl Kyaw Soe-winas treniruotis pradėjo paprasčiausiai šokinėdamas, vėliau mėgindamas smūgiuoti koja į fiksuotą taikinį – pakabintą ore kamuoliuką arba paprasčiausią medžio šaką tinkamame aukštyje. Galiausiai ėmė treniruotis ir pats sau pasispirdamas kamuolį į reikiamą aukštį.

„Mianmaro mokyklose nėra fizinio lavinimo disciplinos, todėl visi sportiniai žaidimai vaikystėje išmokstami kieme su draugais ir kaimynais“, – pasakoja jaunuolis.