Skrydžiai į žvaigždes prasideda ant žemės
©Ross Lockwood
Netgi astronautai kartais apsimeta, kad jie kosmose. Pastarosiomis savaitėmis prie pabaigos priartėjo dvi kelionių simuliacijos. Viena vyko Havajų ugnikalnyje, o kita panėrė giliai į povandenines buveines šalia Floridos krantų. Abiem atvejais komandos vykdė gyvybiškai svarbias misijas – daugiau sužinoti apie save. Bet ne vien tai.
Kam apsimesti, kad skrendama į kosmosą?Netikri skrydžiai padeda mums ištirti, kokie bus ilgi skrydžiai iki Marso ir dar toliau. Skrydžių trukmė ir gniuždanti izoliacija veiks astronautus. Tarptautinės kosminės stoties misijų tyrimai rodo, kad labiausiai tikėtina, kad depresija ir nerimas pasireikš pusmečio misijos „trečią ketvirtį“, bet nėra aišku, ką šis fenomenas gali reikšti ilgesnėms kelionėms. Kelionė iki Marso truktų apie 18 mėnesių. Be to, gyvenimas tokioje ankštoje erdvėje su kitais įgulos nariais gali sukelti ir apsunkinti konfliktus. Šios problemos apsunkintų tikrąją misiją, tad verta jas pirmiausia išspręsti ant žemės.„Mums išties reikia žinoti, kaip išlaikyti įgulą sveiką ir laimingą tokiose ilgose kosminėse misijose,“ sako Kimas Binstedas iš Havajų universiteto Manoa.Kaip atrodo simuliacija?Havajų simuliacija (The Hawaii Space Exploration Analog and Simulation – HI-SEAS) vyksta kupole ant Mauna Loa ugnikalnio, kuris turėtų pamėgdžioti sąlygas Marse. Antrasis eksperimentas, trukęs 120 dienų ir kuriame dalyvavo 6 asmenų įgula, baigtas penktadienį.Tuo tarpu NASA Extreme Environment Mission Operations (NEEMO) projektas siunčia akvanautus gyventi į povandeninę laboratoriją šalia koralinių rifų Atlante. Po vandeniu judėjimas lėtesnis ir nėra oro, visai, kaip būtų kitoje planetoje. Dabartinė, aštuonioliktoji komanda, buvo pasinėrę devynias dienas ir išniro antradienį.„Simuliacijos gali būti naudingos, bet tikrų sąlygų simuliavimas visada didžiausia problema,“ sako Jackas Stusteris, Anacapa Sciences Santa Barbara'oje, Kalifornijoje psichologas. NEEMO ir HI-SEAS atveju, pridedami papildomi elementai, kad ekspedicijos labiau primintų kosmines. Kaip ir tikrų astronautų, įgulų dienos kupinos užduočių, tarp kurių ir reguliarūs „kosminiai pasivaikščiojimai“, tiriant apylinkes ir tikrinant įrangą. Ryšiai su išoriniu pasauliu taip pat dirbtinai užlaikomi; pavyzdžiui, e. laiškų iš HI-SEAS išsiuntimas užtrunka papildomas 20 minučių, nes tiek truktų jų keliavimas iš Marso į Žemę.O kaip psichinė būsena?Dalyvių buvo paprašyta užpildyti savijautos klausimynus kasdien, kartais keletą kartų per dieną. Bet šie testai negali mums visko parodyti. Apklausiamieji gali pateikti labiau rožinį misijos vykimo vaizdą, o gal netgi nesuvokti savo sunkumų lygio. „Astronautai yra labai teigiami žmonės,“ sako Binstedas. „Mums svarbu gebėti aptikti problemas joms kylant, kol nepasiekta kritinė stadija.“Taigi, tyrėjai, siekdami sužinoti, kaip įgulai sekasi, imasi ne tokių tiesioginių priemonių. Abiejose stotyse dalyviai žaidė grupinius kompiuterinius žaidimus, kad galėtų įvertinti kaip jiems sekasi dirbti drauge. HI-SEAS visi nešiojo ženkliukus, sekusius, kur jie ėjo ir fiksavusius foninio triukšmo lygį, kad pamatytų, ar kurie nors žmonės vengia vienas kito ar ginčijasi. NEEMO akvanautai buvo filmuojami visą dieną, tad stebėtojai vėliau galėjo įvertinti komandos darbą ir bendravimo stilių. Taip pat buvo renkamos seilės treso hormono lygio įvertinimui.Ką apie tai sako dalyviai?„Kalbant apie izoliaciją, ji mane vis labiau erzinti pradėjo, misijai einant į galą,“ sako Rossas Lockwoodas, dalyvavęs HI-SEAS eksperimente. Kita įgulos narė Lucie Poulet sako, kad artėjant eksperimento pabaigai, pradėjo jaustis „šiek tiek pamesta aplinkinio pasaulio“.Markas Vande Hei, nėręs su NEEMO, pradėjo geriau įsivaizduoti astronautų kasdienius vargus. Įgyta patirtimi jis pasinaudos ir virš vandens, kur jam dažnai tenka bendrauti su dirbančiais astronautais NASA Misijų kontrolės centre Houstone, Texase. „Dabar geriau suprasiu, kokį stresą jie patiria,“ sako jis.
Aviva Rutkin
New Scientist № 2980
|
