Mokslo ir technologijų pasaulis

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais įkurtos pilys atlikdavo kelias funkcijas, tačiau istoriografiniuose šaltiniuose iki šiol jų niekas neskirstė, sako istorikas Vytautas Volungevičius. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad pilis gali simbolizuoti ne tik valdžią, bet ir teritoriją bei visuomenę.

„Kunigaikščių ir diduomenės pilis reiktų suvokti kaip jų galios taškus, pagrindinius centrus žemėvaldoje. Tai tarsi savo galios apvainikavimas. Bet kokiu atveju net ir paprasto kunigaikščio, didiko pilis tarnavo valstybės gynybai, nes priešui įsiveržus į LDK teritoriją ji atliko gynybines funkcijas“, – pastebi istorikas.

– Jūsų objektas – LDK pilys. Kokį tikslą esate išsikėlę?

– Tyrimo objektas nėra visos LDK pilys. Pagal šaltinius iš kiekvienos pilies pagal tris kriterijus rinkau ir formulavau savo pilies vaizdinį. Galima sakyti, kad tai – konstrukcionistinis darbas. Aš sukonstravau pilį kaip galios, valdžios objektą.

– Kas yra tas pilies fenomenas, kurį norite parodyti?

– Matote, fenomenas turi dvi reikšmes. Tai gali nurodyti tiesiog reiškinį arba išskirtinį, niekur kitoje erdvėje ir kitame laike nebūdingą reiškinį. Šiuo atveju fenomenas čia suvokiamas kaip tiesiog reiškinys. Na, aš iš begalės, daugybės šaltinių, surašytų įvairiomis kalbomis XIV–XVI a., bandžiau suformuluoti pilies sampratą. Ją suvokiau ir aiškinau trimis pjūviais: galios, teritorijos ir visuomenės. Tai reiškia, kad visuomenė objektui yra pajungiama, pririšama tam tikrais socialiniais ryšiais.

Sykiu pilis sukuria sau pavaldžią teritoriją, kurioje yra tam tikros teisminės funkcijos ar tam tikros žmonių kategorijos (piliai priklausantys kaimai, dvarai, namai) turi atidirbti konkrečius darbus. XIV–XVI a. teritorija nebuvo tokia vienalytė, ją reikia suvokti anklavų principu. Nebuvo taip, kad aplink pilį buvo galima nubrėžti spindulį ir pamatyti visą teritoriją. Buvo daug skirtingais atstumais išsimėčiusių struktūrų: kaimai, dvarai, gyvenvietės, ir, žinoma, šaltiniuose galima aptikti labai skirtingo pavaldumo žmonių.

– Galbūt yra kažkoks skirstymas pagal teritorijas, kur labiau pasižymėjo tam tikros funkcijos?

– Iš esmės taip galima pasakyti. LDK buvo labai nevienalytė savo struktūra ir mes galime pastebėti, kad tam tikras pačių didžiausių ir reprezentatyviausių pilių tinklas susikūrė tikrojoje Lietuvoje, dabartinėje pietryčių dalyje, Nemuno ir Neries apribotoje teritorijoje (Vilniuje, Naugarduke, Gardine). LDK teritorija reiškia ne tik šių dienų Lietuvą, bet ir dabartines valstybes – Baltarusiją, Ukrainą, dalį Lenkijos.

Galima pastebėti, kad rezidencinių pilių tinklas kūrėsi tikrojoje Lietuvoje, tuo metu gynybines funkcijas statiniai atliko rytinėse LDK teritorijose. Ten visada buvo nuolatinis Maskvos valstybės pavojus, o pietrytinėse – mongolų-totorių.

Jeigu kalbėtume apie pilių tankumą, tai jis didžiausias būtų taip pat tikrosios Lietuvos, Palenkės (regionas šiaurės rytų Lenkijoje – LRT.lt) teritorijose ir dabartinėje Voluinėje, Vakarų Ukrainoje.

– Kai žiūrėjau pilių išsidėstymą, jų daugiau pastebėjau už Lietuvos teritorijos. Galbūt yra kažkokių paaiškinimų, kodėl taip nutiko?

– Lietuva buvo labai maža. Būtent ta didžioji dalis pilių, kurias matėte kitose teritorijose, – dabartinėje Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje – atsirado XV–XVI a. sandūroje. Jas, tarsi pamėgdžiodami valdovą, bet kartu ir išreikšdami savo valią, valdžią, pastatė kunigaikščiai ir diduomenė. Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų visuomenė nebuvo tokia centralizuota unitarinė valstybė, kokią mes suvoktume dabar. Šiuo atveju tas pilis (kunigaikščių ir diduomenės) reiktų suvokti kaip kunigaikščių ir didikų galios taškus, pagrindinius centrus žemėvaldoje. Tai tarsi kažkoks savo galios apvainikavimas. Bet kokiu atveju net ir paprasto kunigaikščio, didiko pilis tarnavo valstybės gynybai, nes priešui įsiveržus į LDK teritoriją ji atliko gynybines funkcijas.

Bene geriausiai tai, apie ką užsiminėte, atspindi XVI a. pirmoje pusėje pasirodę inventoriai – šaltiniai, kuriuose inventorizuojamas pilies turtas. Ten surašoma pilies materialinė būklė ir, kaip sakoma šaltiniuose, priklausiniai. Tai gali būti teritoriniai ir žmogiškieji ištekliai. Galime pastebėti, kad kuo daugiau priklausinių, tuo pilis ūkiniu ir kariniu požiūriu yra stipresnė. Vilniaus, Naugarduko, Kauno, Trakų pilys buvo centrinės didžiojo kunigaikščio ūkyje. Žinoma, yra labai menkų, mažų inventorėlių. Apie tokias pilis galėtume sakyti, kad jos ne pirmos reikšmės, nes matosi, kad materialinė būklė XVI a. buvo tikrai menka.

Dėl LDK nevienalytiškumo kyla klausimas, kiek tiesiogiai didžiajam kunigaikščiui priklausė tolimosios pilys, nutolusios nuo valstybės branduolio. Valdovas tik kartas nuo karto galėdavo ten pasirodyti ir apreikšti savo valdžią. Jam pilis priklausė formaliai, bet realiai, greičiausiai, jos priklausė sritiniams kunigaikščiams. Kiekvienas atvejis yra išskirtinis ir fenomenalus, nes su kiekvienu sritiniu kunigaikščiu būdavo sudaroma atskira žodinė ar rašytinė sutartis. Akivaizdu, kad skirtinga buvo ir sritinio kunigaikščio valdžia. Tačiau sritinius kunigaikščius reikia skirti nuo tų, kurie pradėjo statytis pilis XV–XVI a. sandūroje.

– Kaip nuo XIV a. iki XVI a. iš esmės keičiasi visas pilių fenomenas, kurį apžvelgiate?

– Reikėtų žvelgti į skirtingas LDK sudariusias teritorijas. Tai reiškia tikrąją Lietuvą – Žemaitiją ir rusėniškas žemes. Žemaitijoje pilys, kaip tam tikros struktūros, taip ir nesusiformuoja, yra įtvirtintų gyvenviečių užuomazgų. Tikrojoje Lietuvoje pilių tinklas bene geriausiai išvystytu tampa nuo XIV a., bet akivaizdu, kad tai vis tiek buvo valdovo domenas ir ūkinis pamatas. Tačiau ten pilys pradeda nunykti arba transformuotis į dvarus XIV–XV a. sandūroje. Ir tada iki XVI a. lieka tik pačios pagrindinės, rezidencinės, pilys – Vilniaus, Trakų, Kauno, Gardino. Net nunyksta tokios kaip Medininkų ir Krėvos.

Rusėniškose teritorijose pilys per visą aptariamą laiką išlaiko savo svarbą ir jų pačių nesumažėjo. Priešingai – XV–XVI a., besirandant kunigaikščių ir diduomenės pilims, jų skaičius išaugo. Taip nutiko todėl, kad ten gyveno kunigaikščių ir diduomenės giminės (kai kurios – gediminaitiškos kilmės). Tai buvo ir tam tikra didikų savimonės reprezentacija ir savęs prieš kitus parodymas. Kaip pasakytų vienas dabartinis filosofas, – kuo daugiau ryji, tuo labiau įtvirtini savo socialinį statusą.

– Jūs remiatės šaltiniais, kurie susideda ir iš laiškų, ir iš dokumentų, ką įsimintino atradote? Kaip pilyje vykdavo visas gyvenimas?

– Išvystytoje pilyje yra tam tikras mikrokosmosas, nes ten yra pati pilis, gyvenamos patalpos, valgomieji, miegamieji, menės. Žinoma, ten visada turėtų būti koplyčia arba (Vakarų Europoje) net bažnyčia. Galime matyti, kad Vilniaus žemutinėje pilyje yra Šv. Onos, Šv. Stanislovo bažnyčios. Tai bene išraiškingiausias dalykas. Trakų pilyje buvo koplyčia. Apie rusėniškas pilis yra tikrai nemažai duomenų. Jau nuo XV a. galime kalbėti apie didikų, t. y. paties visuomenės elito, namus ar mažesnius dvarelius, nedideles teritorijas.

– Atsitraukiant nuo Viduramžių, persikeliant į šiuos laikus – Baltarusijoje ar tolimesnėse buvusiose LDK teritorijose pilys labiau restauruojamos. Kas lemia didesnio dėmesio skyrimą pilių struktūroms, atnaujinimui?

– Galvoju, ir daug kas iš istorikų turėtų sutikti, kad dabar Baltarusija kuria savo istorinį pasakojimą. Jiems labai svarbus LDK paveldas, o pilys tai reprezentuoja. Kai šalis pateko į Sovietų Sąjungą, paveldas buvo atimtas. Baltarusija yra labiausiai nuskriausta arba labiausiai save nuskriaudusi tauta, ji savo istorinį pasakojimą geopolitinėje ir kultūrinėje erdvėje kurti pradėjo labai vėlai. Pilys tarnauja kaip to istorinio pasakojimo dalis.

O pas mus ir tų pilių nėra tiek daug. Kitas dalykas, manau, už paveldą atsakingiems žmonės reikėtų rūpintis mūsų dvarais, o ne statyti kažkokius naujus pastatus. Žinoma, tam reikia labai daug investicijų.

Vaida Ražaitytė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“