Mokslo ir technologijų pasaulis

Pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas George’as Washingtonas gerai žinojo, kas yra dantų skausmas. Pasakojama, kad per savo gyvenimą jis turėjęs ne vienus dantų protezus. Anksčiau manyta, kad bent vieni jų buvę mediniai, tačiau vėlesni duomenys nurodo kitas medžiagas.

Pavyzdžiui, vieni, pagaminti jam jau tapus prezidentu, buvo iš begemoto ir dramblio kaulų plokštelių, į kurias buvo įterpta žmonių – spėjama, vergų – bei keletas... arklio ir asilo dantų.

Dantų implantologijos ištakų randama apie 600 m. prieš Kristų. Majų ir inkų genčių indėnai savotiškus dantų implantus gamino iš akmens ir aukso. Kitose civilizacijose randama kaulinių ir medinių „implantų“ liekanų. Etruskai pirmieji pradėjo naudoti dantų karūnėles iš gyvūnų kaulų, žmogaus dantų, vėliau – iš aukso. Auksiniai dantų vainikėliai išliko populiarūs iki XIX amžiaus.

Seniausias pilnas dantų protezas, manoma, buvo pagamintas XVI a. Japonijoje. Tai buvo mediniai, savo forma į šiuolaikinius gana panašūs protezai. Iki XVII–XVIII a. į išrauto danties vietą buvo dedamas kito žmogaus, o neretai ir mirusiojo dantis. Savo sveikus dantis už auksą yra pardavęs ne vienas varguolis.

Apie 1770 m. prancūzas Alexis Duchâteau (1714–1792) sukūrė pirmuosius porceliano protezus. Naujas metodas leido kurti įvairių formų ir spalvų protezus, kurie buvo daug patvaresni ir atrodė natūraliau nei ankstesnieji, tad tapo be galo populiarūs.

Pirmąją dantų implantaciją, kokią suprantame dabar, 1809 m. atliko italas Maggiolo. Auksinį implantą jis įsodino į ką tik ištraukto danties alveolę, o prieš uždėdamas protezą paliko „prigyti“.

Terminus „implantas“, „implantacija“ (lot. plantum, plantare – sodinimas, auginimas) knygoje „Dirbtinų dantų implantacija“ 1891 m. pasiūlė dantų implantacijos pradininkas Rusijoje Nikolajus Znamenskis, implantus gaminęs iš porceliano, stiklo ir kaučiuko. Jis taip pat pasiūlė gaminti implantus su skersinėmis angomis, kad į jas galėtų įaugti kaulas.

1903 m. švedų kilmės JAV dantistas Charlesas Landas sukūrė porceliano karūnėles, pakeitusias iki tol vyravusius auksinius dantų vainikėlius. 1950 m. technika dar labiau patobulėjo, sukurtos porceliano ir lydyto metalo karūnėlės, vėliau – keramikos.

1939 m. M.S.Strockas pradėjo gaminti sraigtinius implantus, atliko bandymus su šunimis, aiškindamasis, kaip audiniai į juos reaguoja. Vėliau pradėjo atlikti implantacijas į sveiką sugijusį kaulinį audinį.

Švedų mokslininkas Peras Ingvaras Brånemarkas pastebėjo, kad titanas itin gerai sukimba su kaulu. Iš pradžių ketinęs gilintis į titano naudojimą protezuojant kelį ir klubą, suprato, kad žmogaus burna yra daug palankesnė terpė klinikiniams bandymams, nes niekada nepritrūks dantų problemų turinčių pacientų. 1965 m. P. I. Brånemarkas įsodino pirmuosius titano implantus, kuriuos pacientė nešiojo 40 metų – iki pat mirties.

Tikimasi, kad ateityje klonavimo ir genetinės inžinerijos mokslai leis užauginti danties audinius, tad negyvus implantus pakeis gyvi dantys ar jų užuomazgos.

Lietuvoje iki XVIII a. neaptikta dantų protezavimo pėdsakų. Skaudamą ar sugedusį dantį išraudavo kalvis, barzdaskutys ar pirtininkas, nors pastariesiems įstatymai ir draudė tai daryti. 1781 m. Vilniaus universitete įkūrus Medicinos fakultetą į Vilnių atvyko ir pirmieji tikri dantistai.

Sovietų Sąjungoje Sveikatos apsaugos ministerija buvo uždraudusi dantų implantaciją. Tačiau 1981 m. Lietuvos gydytojai Olegas Surovas ir Antanas Černikis kartu su profesoriumi Stasiu Čepuliu (1910–1989) Kaune pirmieji pradėjo įsodinti dantis, o 1986 m. inicijavo dantų implantaciją draudžiančio įstatymo atšaukimą. Kai tai buvo padaryta, O.Surovo vadovaujamoje Kauno eksperimentinėje dantų implantacijos laboratorijoje buvo organizuoti stomatologinės implantologijos kursai, kuriuos baigė daugiau nei 500 gydytojų ir dantų technikų iš visos SSRS.