Mokslo ir technologijų pasaulis

NASA sistemų analizės ir koncepcijos direktoratas paviešino tyrimą, kuriame kalbama apie galimybę žmonėms pirmiau aplankyti ne Marsą, o Venerą. Tik pastaruoju atveju erdvėlaivis, skirtingai nei Marse, nenusileistų ant planetos paviršiaus, o sklandytų planetos paviršiuje, skelbia phys.org.

Manoma, kad Veneros pasiekimo priemonė, vadinama High Altitude Venus Operational Concept – HAVOC, būtų panaši į dirižablį su Saulės kolektoriais viršuje, leistų atlikti tyrimus nutolus vos 50 km nuo planetos paviršiaus.

Daugelis žino, kad pagrindinis NASA taikinys yra Marsas, į kurį ketinama siųsti žmones. Raudonoji planeta yra patrauklesnė, nes ji panaši į Žemę, ji yra palyginti arti mūsų planetos. Be to, joje greičiausiai kadaise egzistavo gyvybė.

Veneros paviršius, nors ir yra šiek tiek arčiau, nėra toks žavintis, nes temperatūros čia tokios permainingos, kad gali išlydyti ir šviną, o atmosferos slėgis 92 kartus viršija Žemės.

Be to, atmosferoje yra rūgšties debesų, Veneroje daug ugnikalnių, vulkanų ir gąsdinančių žaibų. Kodėl kas nors galėtų rinktis Venerą vietoje Marso? Priežastys yra gerokai žemesnė radiacija ir didesnis kiekis Saulės energijos.

Kol kas niekas nė nesvarsto apie galimybę pasiekti Veneros paviršių, tačiau NASA kalba apie galimybę žmonėms kaboti danguje virš planetos, o čia eksperimentus atlikti būtų kur kas patogiau ir mažiau grėsminga nei Marso paviršiuje.

HAVOC būnant 50 km aukštyje temperatūrų skirtumas būtų 75 laipsniai Celsijaus, o radiacijos lygis – toks pats kaip ir Kanadoje. Astronautai Marse patirtų 40 kartų didesnį radiacijos lygį, palyginti su tuo, kuris būtų Žemėje. Tai reiškia, kad astronautai turėtų gyventi Marse giliai po žeme, kad išliktų. Kaip tai padaryti, kol kas neaišku.

Kalbant apie misiją į Venerą, sunkiausia būtų išsiaiškinti, kaip žmones ir HAVOC nuskraidinti į planetą, o vėliau saugiai parskraidinti atgal.

Tam, kad HAVOC misija būtų įgyvendinta, pirmiausia reikėtų bent kelių papildomų bandomųjų misijų, kurių metu į Venerą būtų nugabentas tik nepilotuojamas erdvėlaivis, vėliau – kelių misijų metu žmonės turėtų tiesiog praskrieti orbita.

Vėliau reikėtų sugalvoti tokį erdvėlaivio dizainą, kad jis galėtų išsiskleisti, pats save pripildyti dujomis ir ilgus laiko tarpus kaboti virš planetos.

Po to reikėtų sukurti tokias raketas, kurios veiktų veiktų tarsi keltai tarp tarp HAVOC ir orbituojančio erdvėlaivio.

Darbo tikrai daug, tačiau uždavinys atrodo visai įmanomas, ypač, kai vis daugiau ir daugiau kosmoso mokslininkų pradeda kvestionuoti žmonių siuntimo į Marsą pagrįstumą.