Atrasta didžiausia ir spindulingiausia juodoji bedugnė
|
Kvazaro SDSS J010013.02+280225.8 arba J0100+2802 centre tūnanti supermasyvi juodoji bedugnė dailininko požiūriu
©Zhaoyu Li / Shanghai Astronomical Observatory Astronomai atrado kol kas didžiausią ir daugiausiai šviesos išspinduliuojančią supermasyvią juodąją skylę. Jos masė maždaug 12 mlrd. kartų didesnė už Saulės masę, o susidarė ji ankstyvoje visatos jaunystėje, kai visatai nebuvo nė 1 mlrd. metų, rašo "Space.com". Kaip juodosios skylės per santykinai neilgą laiką užauga iki tokio dydžio, kol kas lieka paslaptis. Manoma, kad supermasyvios juodosios skylės tūno daugelio, o gal ir visų didžiųjų galaktikų centruose. Didžiausių masė siekdavo iki 10 mlrd. Saulės masių. Palyginimui, mūsų galaktikos Paukščių Tako centre tūnančios supermasyvios juodosios skylės masė prilygsta 4-5 mlrd. Saulės masių. Nors iš juodosios skylės gravitacijos gniaužtų net šviesa nesugeba ištrūkti, šie kosminiai objektai, nepaisant jų pavadinimo, dažniausiai būna ypač šviesūs, nes juos supa medžiagos dariniai, vadinami akreciniais diskais. Jie sudaryti iš juodosios skylės siurbiamų dujų ir dulkių, kurios tokios įkaitusios, kad net švyti. Mokslininkai mano, kad šviesiausių visatos objektų – kvazarų – centre tūno ypač galingos juodosios bedugnės, kurios savo gravitacija drasko tūkstančius aplinkinių žvaigždžių ir taip sukuria ypatingą kvazarų švytėjimą bei ryškumą. Iki šiol astronomai yra atradę 40 kvazarų. Kiekvienas jų turi po juodąją skylę, kurios masė 1 mlrd. kartų didesnė nei Saulės. Tad galima tik įsivaizduoti, kokio dydžio ir šviesumo turėtų būti kosminis objektas, kurio centre aptika net 12 mlrd. Saulės masių supermonstrė. Ji egzistuoja už 12,8 mlrd. šviesmečių nuo Žemės. Manoma, kad ji susiformavo, kai visatai buvo vos 875 mln. metų (dabar jai – apie 13,8 mlrd. metų). Kodinis šios milžinės pavadinimas - SDSS J010013.02+280225.8 arba J0100+2802. Tai yra ne tik masyviausias, bet ir šviesiausias kada nors atrastas kvazaras. Už mūsų Saulę jis šviesesnis 429 trilijonus kartų.
Šviesa iš atokiausių kvazarų iki Žemės keliauja milijardus metų. Kitaip tariant, astronomai mato kvazarus tokius, kokie jie buvo pačioje visatos vaikystėje. J0100+2802 susidarė tada, kai visatai buvo suėję 6 proc. jos dabartinio amžiaus.
"Tai yra netikėtas faktas, metantis rimtą iššūkį moderniausioms juodųjų skylių susidarymo ir augimo teorijoms", - sakė tyrimo autorius Xue-Bing Wu iš Pekino universiteto (Kinija). Akreciniai diskai riboja juodųjų skylių augimo tempą. Visų pirma, kai diską sudarančios dujos ir dulkės priartėja prie juodosios skylės, medžiagos "spūstis" sulėtina visų į juodąją bedugnę krintančių medžiagų greitį. Antra, tose spūstyse medžiagos molekulės susiduria, įkaista ir išspinduliuoja įvairiausio ilgio bangas, kurios stumia dujas ir dulkes toliau nuo juodosios skylės. Vis dėlto kokiu būdu susidarė šie supermasyvūs kosminiai objektai, X.-B. Wu teigimu, mokslininkai juos tenkinančios teorijos kol kas dar neturi. "Šis kvazaras yra šviesiausias iš visų mums žinomų ankstyvoje visatoje – jis tarytum švyturys, kuris taps mums naudingu kosminių tyrinėjimų įrankiu", - pridūrė tyrimo autorius. Išsamiau tyrimo rezultatai pristatomi vasario 26 d. žurnalo "Nature" numeryje. | |||||||
| |||||||
