Mokslo ir technologijų pasaulis

Tiek geltonoji spauda, tiek sąmokslo teorijų šalininkai yra pamėgę 25 kadro hipotezę. Žmogaus sąmonė suvokia pasaulį lėčiau negu pasąmonė. Jei kokia žinutė ekrane pasirodys tokiam trumpam laiko tarpui, kad sąmonė jos nepastebės, ją gali pastebėti pasąmonė. Anot hipotezės, taip galima daryti įtaką žmogaus norams, pažiūroms, simpatijoms ir antipatijoms.

Įrodyta 25 kadro hipotezė sukeltų dvejonių žmogaus laisva valia. Ar mūsų sąmonė yra laisva, ar ja lengvai manipuliuojama? Ar žmogų galima valdyti per pasąmonę, protui, sąmonei net nesuvokiant, kad jis nebėra laisvas?

Dėl savo gana prieštaringos ir nevienareikšmiškos istorijos 25 kadro teorija yra labai pamėgta sąmokslo teorijų šalininkų. Ateiviai, iliuminatai, bankininkai, žydų išminčiai arba NASA, anot jų, vienaip ar kitaip apgaudinėja žmoniją, specialiomis technologijomis (antai „chemtreilais“) valdo pasaulį. Nors psichologai bei neurologai dažnai yra gana skeptiški bei kritikuoja 25 kadro taikymo propagandoje bei reklamoje idėją, jie patys gana dažnai griebiasi šios metodikos savo moksliniuose tyrimuose.

Hipotezės šaknys – 1957 metų JAV, kai reklamos ir rinkodaros specialistas Jamesas Vicary rugsėjo 12 d. sukvietė žurnalistus į spaudos konferenciją. Koncepcijos iniciatorius teigė, kad jis pasiekė 18 proc. „Coca Cola“ ir 58 proc. spragėsių pardavimų augimą, kino teatruose rodydamas filmus ir tarp jų kadrų įterpdamas užrašus „Gerkite „Coca Cola“ bei „Valgykite spragėsius“.

Specialistas tikėjosi, kad jo išradimas bus džiaugsmingai sutiktas amerikiečių, kuriems iki gyvo kaulo atsibodo TV ir radijo reklamos, tačiau efektas buvo priešingas. Pasąmonės reklama buvo pradeda lyginti su visiškos kontrolės metodais aprašytais „1984“.

Ir tik vėliau, kuomet kitiems tyrėjams nepavyko atkartoti šių rezultatų, o 1962 metais kino teatro valdytojas prasitarė, kad pardavimų augimai buvo išgalvoti, 25 kadro išradėjas prisipažino sufalsifikavęs šiuos skaičius. Atrodytų, štai ir istorijos pabaiga. Nieko panašaus! Vieną kartą iš butelio paleistas džinas taip noriai atgal negrįžta.

Žmonės kasmet išleidžia dešimtis milijonų dolerių produktams, kurie naudoja pasąmonės įtaigą. Tai gali būti kompaktiniai diskai, garso ir vaizdo įrašai, net nuotraukos ir plakatai. Visi jie žada neįtikėtinus dalykus.

Kam kankintis su dar viena dieta? Kam prakaituoti sporto salėje? Kam samdyti korepetitorių? Žalingi įpročiai? Jums miegant padės pasąmonės hipnozė! Interneto svetainė pasiūlys specialiai tam pritaikytą pasąmonės įrašą. Jokių tablečių, jokių daktarų ir jokių nemalonių terapinių procedūrų! Hipnozė miego metu sutaupys ir jūsų laiką, ir pinigus.

4 žingsnių standartinė programa – tik už 138 JAV dolerius, o speciali, konkrečiam tikslui pritaikyta programa, kainuos tik 398 JAV dolerius.

Reikia pastebėti, kad pati koncepcija nėra visiškas pseudomokslas. Nors mūsų sąmonė, o ne pasąmonė, yra atsakinga už teksto suvokimą, tačiau vaizdinius apdoroja ir pasąmonė, todėl pasąmonės stimuliacija vaizdiniais būtų prasminga.

Kaip greitai sąmonė ir pasąmonė reaguoja į pokyčius? Apytiksliai žinome sąmonės greičio ribas, tačiau koks pasąmonės greitis? Koks yra absoliutus smegenų greitis? Koks yra tas minimalus greitis, būtinas smegenims suvokti matomo vaizdo pokytį ir sureaguoti? Šis klausimas sudomino ir Šveicarijos mokslininką Holgerį Sperdiną, kuris teigia, kad su kolegomis aptiko smegenų reakciją į paveiksliukus, kurie buvo rodomi vos 250 mikrosekundžių. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, tai yra 1/4 milisekundės arba 1/4000 sekundės!

Autoriai pasitelkė smegenų elektroencefalografiją bei jų pačių sukonstruotą įrenginį, skirtą paveiksliukų rodymui labai trumpą laiką. Nors įranga buvo sudėtinga, tyrėjai eksperimento dalyviams rodė gana paprastą vaizdą – šachmatų lentą.

Žmogaus smegenų reakcija buvo pastebėta, kai lenta buvo rodoma 250 mikrosekundžių, 500 mikrosekundžių ir 1 milisekundę. Smegenų reakcija buvo akivaizdi. Ir ją buvo galima pastebėti encefalogramoje 80 milisekundžių nuo paveiksliuko demonstravimo pradžios. Paveiksliukui atsiradus, vos po 250 mikrosekundžių smegenų atsakas buvo matomas, tačiau silpnas.

Be abejonės, tai visiškai nereiškia, kad galėtume apdoroti žinutę, kurią pamatėme per tokį trumpą laiką, bet vien tik tas faktas, jog bent jau pasąmonės lygiu ją aptinkame, yra įdomus ir naudingas kitiems mokslininkams.

Žinodami pasąmonės greitį, galime pasidomėti, ar pasąmonė iš viso gelbsti sprendžiant kokias nors užduotis? Būtent tai ir išnagrinėjo mokslininkų grupė iš Izraelio. Jie pasinaudojo panašiu į jau aprašytą įrenginiu ir patalpino informaciją apie busimą semantinį arba aritmetinį uždavinį į eksperimento dalyvių pasąmonę.

Vėliau žmonėms buvo pateikiama ta pati užduotis sąmonės lygmenyje ir buvo vertinamas užduoties sprendimo greitis. Jei anksčiau aprašytame eksperimente viskas buvo lengva, šiame didžiausia problema buvo priversti dalyvio sąmoningą protą nepastebėti jam rodomos informacijos.

Šiai problemai išspręsti mokslininkai patobulino jau aprašytą techniką bei pasinaudojo gana banaliu faktu. Jus niekada nesusimąstėte, jog nematote savo nosies tol, kol žiūrite abiem akimis? Užmerkite vieną akį ir štai – nosis. Atmerkite ir stebėkite, kaip pradedate jos nebematyti.

Mūsų smegenys apjungia vaizdus, kurios matome per abi akis į vientisą vaizdą. Būtent tuo pasinaudojo tyrėjai. Vienai akiai mokslininkai rodė tokių ryškių ir spalvotų kvadratų seką, kad tai turėjo blaškantį poveikį sąmonei. Kitai akiai buvo rodomas uždavinys, kurį sudarė arba frazė, arba aritmetinė užduotis panaši į 11–9+5.

Eksperimento dalyviams prireikdavo net keleto sekundžių tam, kad jie suvoktų, kad kitai akiai yra rodoma kažkas prasmingo. Dalis žmonių šią informacija pastebėdavo tik užmerkę tą akį, kuriai buvo rodomas spalvingas ir blaškantis paveiksliukas.

Parodžius vienai akiai užduoties sąlygas, po kiek laiko spalvoti kvadratai antrame ekrane buvo atjungiami ir parodomas pirmojo ekrano turinys. Tuomet eksperimento dalyvis suvokdavo, ką jis mato, bei turėjo kuo greičiau paspausti teisingą atsakymą. Mokslininkų nuostabai, visi eksperimento dalyviai gerokai greičiau surasdavo užduoties sprendimą, jei jie jau buvo stebėję užduotį pasąmoningai .

Šio eksperimento rezultatai greičiausiai parodo, kad pasąmonė atlieka svarbų vaidmenį analizuojant matomus simbolius. Dar įdomiau tai, jog tokie rezultatai galėtų paaiškinti, kodėl aritmetika nėra svetima ir gyvūnams, dėl kurių sąmoningumo žmonėms kyla abejonių. Tačiau mums šie rezultatai suteikia vilties, jog 25 kadro hipotezė nėra beprasmė.

Tyrėjai yra aptikę prieštaringų pavyzdžių, kai pasąmonės įtaiga lyg ir veikia. Bet yra vienas „kabliukas“: ji suveikia, kai žmogus ketina būtent tai, ką jam bandoma įteigti. Kitaip tariant, jei žmogus buvo alkanas ir galvojo nusipirkti kažkokio maisto, pasąmonės stimuliacija paskatins jį nusipirkti konkretų produktą ir gal net pakeis jo norą.

2008 m. atliktame tyrime, olandų tyrėjai išdalino filmo žiūrovams sūrius ledinukus, o po eksperimento pasiūlė pasirinkti tarp vienodai populiarių gėrimų. Keturi penktadaliai žmonių pasirinko tą gėrimą, kurį tyrėjai rodė 25 kadre. Atrodytų, 25 kadro teorija įrodyta? Ne taip greitai!

BBC darbuotojai kartu su ekspertais pabandė tiksliai atkartoti olandų tyrimą. Jie pasirinko mineralinį vandenį bei šaltą „Lipton“ arbatą. Žiūrovams taip pat buvo išdalinti sūrūs užkandžiai. Pabandžius atkartoti šiuos rezultatus BBC auditorijoje, 25 kadro efekto aptikti nepavyko.

Iš pirmo žvilgsnio rezultatai buvo lyg ir palankūs 25 kadro teorijai: tiriamųjų grupėje „Lipton“ arbatą pasirinko 46 proc. tiriamųjų, kontrolinėje, kuri 25 kadro nematė – tik 37 procentai. Bet atlikus rezultatų korekciją ir iš abiejų grupių atmetus asmenis, kurie dar iki tyrimo labai tvirtai parodė, kad teikia pirmenybę „Lipton“ arba vandeniui (t. y., tuos, kurių pasąmoninė reklama paveikti neturėjo) išaiškėjo visai kitas vaizdas.

Grupės, kuriai buvo peršamas „Lipton“ gėrimas, nariai šaltą arbatą rinkosi tik nežymiai dažniau nei vandenį (53 proc. prieš 47 proc.). Bet ironiška tai, toje grupėje, kurioje 25 kadras nebuvo rodomas apskritai, būtent šaltą arbatą pasirinko net 61 procentas tyrimo dalyvių, o vandenį – 39 procentai. Eksperimentas buvo atkartotas dar kartą, tačiau rezultatai buvo panašūs.

Apmaudu? Gali būti. Iš vienos pusės, pasąmonė lyg ir yra svarbus veiksnys priimant sprendimus. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad mumis būtų galima stebuklingai manipuliuoti per poveikį pasąmonei. Ir nors eksperimentų rezultatai prieštaringi, aiškaus atsakymo nematome nei mes, nei mokslininkai.

Sergejus Orlovas
trismegistos.lt