Mokslo ir technologijų pasaulis

Miestus griaunantys ir tūkstančių žmonių gyvybės pareikalaujantys žemės drebėjimai yra tarsi priminimas, kad planetos tektoninių plokščių judėjimas tebėra toks pat aktyvus, koks buvo ir prieš milijardus metų. Kiekvienas toks drebėjimas, iš pirmo žvilgsnio, planetos ir žemynų vaizdo nepakeičia, tačiau kiekvienas nedidelis poslinkis prisideda prie esminių planetos išvaizdos pasikeitimų.

Galingas 7,8 balo stiprumo žemės drebėjimas Nepale, anot mokslininkų, rodo, kad mūsų planetos žemynai ateityje susijungs ir suformuos vieną milžinišką superžemyną – Amaziją. Nes nepaisant to, kad Indijos tektoninė plokštė jau yra prisišliejusi prie Eurazijos plokštės, ji ir toliau juda šiaurės kryptimi, po kelis centimetrus per metus. Toks judėjimas ir sukelia tektoninį aktyvumą, dėl jo susiformavo Himalajų kalnai.

Vienas kito link juda ir kiti žemynai. Ramusis vandenynas kasmet susiaurėja keliais centimetrais, o tai reiškia, kad ateityje Amerika susijungs su Eurazija. GPS matavimai rodo, kad Atlanto vandenynas panašiu greičiu platėja. Prie būsimojo superžemyno prisijungs ir Australija, kuri kasmet juda Azijos link po maždaug 7 centimetrus.

Žemynų susijungimo teoriją nagrinėjantis Curtino universiteto geologas Zhengas-Xiangas Li žemės drebėjimo išvakarėse buvo prie pat gamtos stichijos epicentro, o kitą dieną lankėsi vietovėje, kuri patyrė smarkų pakartotinį smūgį: „Mes ten lankėmės tam, kad ištirtume, kaip Indijos-Eurazijos susidūrimas lėmė Tibeto plokštės pokyčius ir Himalajų iškilimą.“

Profesorius Nepale rinko įrodymus, kurie paremtų jo teoriją, kad septyni didieji planetos žemynai keičia formą ir galiausiai susiformuos vienas milžiniškas žemynas – Amazija. Šį pavadinimą sugalvojo Kanados mokslininkas Paulas Hoffmanas.

Kad toks superžemynas iš tiesų formuojasi, tapo aišku įvertinus pastarųjų 100 mln. metų pokyčius. „Tai truks dar mažiausiai kelias dešimtis milijonų metų, o gal net kelis šimtus milijonų metų, kol naujasis superžemynas pilnai susiformuos, – aiškina geologas. – Jei tendencijos nesikeis, per vieną ar du šimtus milijonų metų Ramusis vandenynas „užsidarys“, o tai lems Amerikos ir Eurazijos žemynų susidūrimą. Prie superžemyno prisijungs ir Australija, kuri lėtai, bet užtikrintai, slenka Azijos link.“

Naudodami naujas technologijas – aukštos raiškos seisminę tomografiją, geografijos informacines sistemas ir kompiuterių skaičiavimo galią – mokslininkai gali itin tiksliai sekti vykstančius pokyčius ir prognozuoti tai, kas gali įvykti ateityje. Pavyzdžiui, jie gali palyginti, kaip tektoninės plokštės juda dabar ir kaip Žemės „veidas“ keitėsi anksčiau, kuomet buvo susiformavę Rodinijos bei Pangėjos žemynai (tai įvyko atitinkamai prieš milijardą ir 300 mln. metų).

Tiesa, mokslininkai nesutaria, kur ir kaip Amazija susiformuos. 2012-aisiais Jeilio universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad superžemyno centre turėtų atsidurti Šiaurės ašigalis. Esą Šiaurės ir Pietų Amerikos susijungs, o Karibų jūra bei Arkties vandenynas išnyks. Teigiama, kad šie pokyčiai įvyks per artimiausius 50–200 mln. metų.

Pangėja susiformavo maždaug prieš 300 mln. metų, o jos centre buvo dabartinė Afrikos teritorija. Šis superžemynas skilo į septynis dabartinius žemynus, o po maždaug 100 mln. metų susidarė Atlanto vandenynas (kaip visa tai galėjo atrodyti, žiūrėkite video po straipsniu). Tyrėjų manymu, Pangėja yra trečias ar ketvirtas superžemynas Žemės istorijoje.

Idėją apie žemynų judėjimą 1912 metais iškėlė Vokietijos mokslininkas Alfredas Wegeneris, kuriam įtarimų sukėlė tai, jog žemynų formos atrodo lyg dėlionės gabalėliai, puikiai derantys vienas prie kito.

Žemės paviršius sudarytas iš septynių didžiųjų ir kelių mažesnių tektoninių plokščių, kurios slankioja skirtingu greičiu: nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų per metus – tokiu greičiu auga žmogaus rankų nagai. Žemės drebėjimus sukelia šių tektoninių plokščių trintis.