Mokslo ir technologijų pasaulis

Ir ne tik gyvas liko, bet ir įvertino ją penkiomis žąsimis iš penkių.

Pastaruoju metu redakcijoje gavau nemažai nusiskundimų iš skaitytojų, kurie piktinasi, kad aš per daug išleidžiu maistui – parašai apie 70 eurų kainuojančius pietus, ir jau beldžiasi Vytauto Šustausko įkvėptas Ubagų Balius į pašto dėžutę.

Sako skaitytojai, mes už tiek visa šeima pavalgom. Kiti sako – mūsų šeimai tiek savaitei tenka. Kiti vėl: cit, sako, buožės, mes namie su boba už tiek mėnesį mintam, ir dar susitaupom pakankamai, kad kiekvieną kartą, kai tik paskambina telefoniniai sukčiai iš Marijampolės pataisos darbų sanatorijos ir liepia nunešti 5000 eurų prie „Lukoilo“, mes visada tam turim pasiruošę gražų pluoštelį grynųjų.

Kiti dar sako, pasodinkit tą Užkalnį ant vargo dietos (nors taisyklingiau reikėtų sakyti: „priverskime Užkalnį biudžetine dieta kamuotis“, bet argi jie myli gimtąją kalbą), tai pamatytų jis, koks čia yra laukinių žąsų dalinimas. Būtų tam Užkalniui pamoka visam gyvenimui.

Man padėjo kolegos iš Kauno biuro, sako, ramiai, Užkalni – būsi Kaune, mes tau parodysim tokią vietą, kur praktiškai nemokama. Ne tik nemokama, tau primokės. Sako, Laisvės alėjoje, prie Soboro. Ten visi statybininkai ateina maitintis.

Sakau, ai, tai būtų „Lietuviški patiekalai“? Ne, sako, ne visai, bet visai prie pat.

Prisiminiau „Lietuviškus patiekalus“ (Laisvės al. 21, gretimas namas). Ten mes eidavom valgyti, kai buvome studentai. Mūsų mėgstamiausias prasimanymas buvo į kieno nors krepšį įstatyti šakutę ar peilį (taip, kad matytųsi aplinkiniams), ir priėjus kasą, garsiai pasiteirauti to žmogaus: „Ryti, ar jau tiek nusigyvenai, kad turi vogti iš valgyklos įrankius?“. Mums tas atrodė labai juokinga. Tiesą sakant, ir dabar nemanau, kad juokas buvo labai blogas. Tokius talentus augino Vytauto Didžiojo Universitetas.

Bet tai ne ta pati valgykla, į kurią atvykau šiandien. Į ją reikia eiti per laiptinę, kur senovinės surūdijusios pašto dėžutės, kilti į antrą aukštą, apžiūrėti grotas ir tada jau yra valgykla.

Valgykla be pavadinimo (tiesiog „Valgykla“) atrodo lyg suleidus į veną praeities serumo ir prieš akis sumirgėjus nublukusioms užmaršties spalvoms. Toks trimatis, apčiuopiamas instagramas. Tai net ne muziejus: muziejų taip gerai niekas nepadaro. Ten viskas taip autentiška, kad galima tik sustatyti prožektorius ir pradėti filmuoti filmą apie 1980 metus nors ir šiandien.

Gal tik kasa naujoviška, pagal šių laikų VMI reikalavimus. Bet net ir druskinės ant stalo yra tokios, kokias dabar rastum tik antikvarinėje parduotuvėje. Lyg tokia degtinės čierkutė, tik platesnė. Prisiminiau Ukrainoje matytą mano vaikystės laikais užrašą „Pirštų ir kiaušinių į druską nebadyti“. Ne tų kiaušinių, kur jūs pagalvojote. Tai ne kokia nors keista etnografinė ukrainiečių pramoga. Aš kalbu apie vištos kiaušinius, kuriuos kai kurie baksnodavo tiesiai į bendrą druskinę, pagardinimui.

Bet mes čia atėjome ne tik ir ne tiek į interjerą dairytis. Parodykit mums valgį, sakau aš. Ir parodė. Dieve mano, viskas užmiršta ir vėl prisiminta, tik ne ant skardinių lėkščių. Šaltibarščiai (klausė, ar su bulvėmis, sakiau, ne – tai išėjo pigiau) kainavo €0,80 ir tai buvo tikrai labai neblogi šaltibarščiai. Ir kremiškumas juose buvo, ir rūgštelė (žinau, kad kitiems patinka dar rūgščiau, bet tų kitų valgytojų ten nebuvo).

Silkutės užkandis (€0,80) – gerai, sakykite, kad gal iš „Norfos“, ir aš tikrai manau, ne pačios tos moterys tas silkes sūdė ir darinėjo – buvo vienas geresnių, net ir palyginti su prabangiais lietuviško maisto restoranais, kur jis galėtų kainuoti penkis kartus brangiau.

Kolegos iš redakcijos, kurie mane čia atvedė ir saugojo, kol valgiau, kad gerbėjai manęs nesuplėšytų į gabalus iš susižavėjimo (ne, į mane niekas nekreipė jokio dėmesio, ir tai yra geriausias potyris profesionaliam maisto kritikui), gardžiavosi kažkokiu karbonadu ar kitokiu mėsos gabalu, kuris atrodė itin sultingai ir prie jo bulvių košė buvo švelni ir be matomų gumulėlių.

Kadangi aš nesu valgus, ir saikas yra tiesus kelias į išmintį ir ilgą gyvenimą, paėmiau tik pusę porcijos „Žemaičių“ blynų, tai yra, vieną blyną (€0,90). Ak, žemaičiai, mano jaunystės paguoda ir jaukumas. Laimingi žmonės šiaurės vakarų Lietuvoje, kad tokius dalykus sukūrė ir mums visiems kitiems pasiūlė, ir mes jais galime mėgautis savo etniniuose regionuose.

Čia blynas buvo gal labiau švelnus ir minkštas, o ne tvirtos konsistencijos, prie kurios mus per nepriklausomybės metus pripratino prekybos centrai (jie kitaip negali, jiems reikia, kad tas pagamintas blynelis ilgai laikytų formą ir prekinę išvaizdą). Aš nesitikėjau, kad suvalgysiu visą (jau sakiau, kad esu nevalgus), bet suvalgiau. Blyną užsigėriau džiovintų vaisių kompotu (€0,30), kuris gal buvo ir saldesnis, negu pripratau gerti mokyklos valgykloje, bet nesikabinėsiu.

Sumokėjau už visus pietus iš trijų patiekalų €2,80. Nežinau, kaip sekasi jums, kur jūs gyvenate, bet Vilniuje mes mokame tiek už puodelį madingos kavos arba už buteliuką negazuoto vandens, kuris yra lygiai to paties skonio, kaip vanduo iš krano. Už pietus mes mokame penkis kartus brangiau.

Aš taip pigiai valgęs dar nebuvau. Niekur ir niekada. O jei ir buvau, tai neprisimenu. Tai yra mažiausiai pinigų pareikalavęs mano valgymas ne namie, ir už nepilnus tris eurus gavau ne tik gerą maistą, bet ir krūvą prisiminimų, ir jokio sovietinio kvapo, ir įrankiai švarūs. Nežinau, kaip jums. Man tai atrodo labai geras sumanymas. Žinote, ką? Be šitos valgyklos Kaunui labai daug ko stigtų. Todėl šiandien penkios žąsys iš penkių.