Mokslo ir technologijų pasaulis

Viskas pasikeitė, kuomet H.Lee suėjo 17 metų ir ji išvyko iš Šiaurės Korėjos. Tuomet mergina pamatė visą šalies vyriausybės sukurtą propagandos mašiną, kuri Šiaurės Korėjos gyventojus maitina nuo pat gimimo.

„Palikti Šiaurės Korėją tai nereiškia palikti kokią nors šalį. Tai reiškia – palikti visą visatą“, – Londone pristatytoje autobiografijoje „The Girl With Seven Names“ rašo H.Lee. Ši knyga pasauliui atskleidžia daug detalių apie vieną uždariausių politinių režimų.

Šiuo metu H.Lee gyvena Pietų Korėjoje ir aktyviai kovoja už žmogaus teises.

Aplink – baimė ir žiaurumas

H.Lee knygoje pasakoja, kad kiekvienuose Šiaurės Korėjos namuose anksčiau būdavo pakabinti šalies įkūrėjo Kim Il Sungo ir jo sūnaus, tuometinio šalies lyderio, Kim Jong Ilo portretai. Juos buvo privaloma prižiūrėti – valyti dulkes. Kitu atveju būdavo galima sulaukti bausmės.

Padėkos šalies įkūrėjui ceremonija būdavo ir vakarienės metu. Dar prieš pradedant valgyti visi šeimos nariai garsiai padėkodavo „gerbiamam tėvui Kim Il Sungui už maistą“.

H.Lee šeima buvo gerai vertinama visuomenėje – jos tėvas dirbo kariuomenėje, o tai reiškė, kad šeimoje maisto nestigo. Tačiau žiaurumas ir baimė skendėjo aplink.

Mergina sako, kad pakakdavo vos menkiausios užuominos apie politinę neištikimybę režimui ir visa šeima – seneliai, tėvai ir vaikai – galėdavo tiesiog išnykti.

Kuomet H.Lee tapo paaugle – viskas pasikeitė. Jos tėvas buvo suimtas slaptosios tarnybos pareigūnų. Vėliau sumuštas ir perkeltas į ligoninę, tačiau greitai mirė. Iki šiol niekas nėra aišku.

Žmonės dėvi kaukes

Mergina sako, kad viena didžiausių Šiaurės Korėjos problemų – žmonių apatija ir veidmainystė. Pasak H.Lee, visi „dėvi“ kaukes, kurias gali nusimesti vos tik ištinka bėda.

„Gerumas yra nepažįstamas dalykas Šiaurės Korėjoje. Per daug pavojinga kam nors padėti“, – sako mergina.

Anot jos, režimas visus šalies žmones pavertė informatoriais, o viena iš drausminimo formų – viešos egzekucijos.

H.Lee tikina puikiai prisimenanti viešas egzekucijas, kurios vyko po Kim Il Sungo mirties 1994 metais. Tuomet buvo baudžiami žmonės, kurie negedėjo mirusio šalies įkūrėjo.

Badas nužudė milijoną žmonių

1990 metais Šiaurės Korėjoje badas nusinešė apie milijono žmonių gyvybes. H.Lee puikiai prisimena, kuomet jos motina parodė gautą laišką iš sesers, kuri gyveno kaimyninėje provincijoje.

„Tuo metu, kai tu skaitysi šį laišką, mūsų penkių jau nebus tarp gyvųjų“, – buvo rašoma laiške. Tai buvo aiški užuomina, kad šeima kentė badą ir tiesiog laukė artėjančios mirties.

Tuo metu H.Lee vis dar tikėjo, kad gyvena pačioje geriausioje šalyje, tačiau išėjusi į gatvę ji matydavo šiurpius vaizdus. Pavyzdžiui, kartą ji matė silpną ir badaujančią motiną, kuri su kūdikiu gulėjo gatvėje, tačiau niekas nesustojo jai padėti.

„Pūvančių kūnų kvapas tuomet buvo visur“, – knygos pristatyme Londone kalbėjo mergina.

H.Lee teigia, kad gyventojams tuo metu buvo aiškinama, kad dėl bado yra kaltos JAV įvestos sankcijos, tačiau vėliau paaiškėjo, kad viskas susiję su Sovietų Sąjungos žlugimu, mat ši šelpdvo Šiaurės Korėją maistu.

Keitė tapatybę

H.Lee vėliau pabėgo į Kiniją, tačiau čia ji nesijautė saugi, bijojo būti atpažinta ir deportuota į Šiaurės Korėją, kas reiškė įkalinimą arba mirtį.

Norėdama išgyventi ji nuolat keisdavo savo vardą ir neišvengė pavojų – vos pavyko išsisukti nuo santuokos, įkalinimo viešnamyje, o galiausiai mergina buvo pagrobta nusikaltėlių gaujos, išvaduota policijos pareigūnų ir apklausta. Būtent apklausos metu jai pavyko pareigūnus įtikinti, kad ji – kinė.

Po metų klajonių ji pasiekė Pietų Korėją, kuri suteikia prieglobstį Šiaurės Korėjos žmonėms.