Mokslo ir technologijų pasaulis

Jane pasakojo, jog ją išprievartavo trys vyrai, kurie dėvėjo gurkų uniformas. Moterį užpuolė, kai ši ganė savo vyro ožkas bei avis ir nešė malkas.

„Man buvo labai gėda, tad negalėjau apie tai kalbėti su niekuo kitu. Jie man darė baisius dalykus“, – su skausmu prisiminė Jane. Moteriai 38 metai, tačiau atrodo gerokai vyresnė. Ji parodė gilų randą ant kojos, kurį įrėžė akmenys, kai ją pargriovė ant žemės.

„Galiausiai uošvei pasakiau, kad sergu. Turėjau kažkaip paaiškinti sužeidimus ir mane užklupusią depresiją. Man liepė vartoti tradicinius vaistus, tačiau jie nepadėjo. Kai ji apie išprievartavimą pasakė mano vyrui, jis mane sumušė lazda. Todėl aš pabėgau ir su savo vaikais atvykau čia“, – nenoromis savo istoriją pasakojo moteris.

Dabar Jane yra Umojos gyventoja. Kaimas įsikūręs Samburu pievose Šiaurės Kenijoje. Kaimelį supa spygliuotoji tvora.

Prieglobstis aukoms

Umoja atrodo kaip įprastas Samburu kaimas: kaitinant vidurdienio saulei vaikai saldžiai miega, aplinkui klaidžioja ožkos ir vištos, moterys susėdusios šnekučiuojasi ir gamina suvenyrus turistams. Ant namelių, suręstų iš karvės išmatų, bambukų ir vytelių, džiūva drabužiai, o ramią tylą staiga nutraukia paukščio giesmė. Šis kaimelis nuo kitų skiriasi tik tuo, jog čia nėra vyrų.

Šio kaimo gyventojos vilki tradicinius Samburu apdarus. Tai spalvingi ir raštais išmarginti sijonai bei marškinėliai. Jų kaklus puošia iš įvairiaspalvių karoliukų linijų padaryti ratai. Tokie spalvingi apdarai atrodo lyg priešprieša sausam ir dulkėtam šios vietovės orui bei plieskiančiai saulei.

1990 metais šį kaimą įkūrė 15 moterų, kurios išgyveno vietinių britų kareivių prievartavimus. Dabar Umojos kaime gyvena jaunos mergaitės, kurios pabėgo, nes nenorėjo būti ištekintos ar apipjaustytos, bei smurto namuose ir išprievartavimų aukos. Samburu genčių kultūroje tai yra įprasti reiškiniai.

Umojos kaimo įkūrėja ir galva yra Rebecca Lolosoli. Po to, kai jai į galvą šovė mintis įkurti moterų bendruomenę, grupė vyrų ją taip sumušė, kad moteris pateko į ligoninę. Tai jai buvo pamoka už tai, kad išdrįso savo kaimelio moterims prabilti apie jų teises.

Samburu žmonės yra labai artimi masajų genčiai, kuri kalba panašia kalba. Patriarchalinis požiūris jų kultūroje yra labai giliai įsišaknijęs. Kaimo susitikimuose vyrai sėdi viduryje ir svarsto įvairias opias problemas. Tuo tarpu moterys sėdi už jų ir joms tik retkarčiais leidžiama išsižioti.

Pirmosios Umojos gyventojos atvyko iš uždarų Samburu kaimų, kurie yra išsimėtę Lūžių slėnyje. Nuo to laiko, moterys, kurias pasiekia žinia apie šį prieglobstį, atvyksta čia ir išmoksta prekiauti, auginti savo vaikus savarankiškai ir gyventi nebijodamos vyrų smurto bei diskriminacijos.

Šiuo metu Umojoje gyvena 47 moterys ir 200 vaikų. Gyventojai čia verčiasi labai kukliai, vis dėlto nuolatinių pajamų, kurias uždirba šios moterys ir mergaitės, pakanka, kad visos būtų pavalgiusios, apsirengusios ir turėtų stogą virš galvos.

Kaimo vadovės už maždaug kilometro nuo Umojos prie upės yra įkūrusios stovyklavietę safario turistams. Nemažai šių turistų ir aplinkinių gamtos rezervatų lankytojų užsuka ir į moterų kaimelį. Už įėjimą moterys renka kuklų mokestį ir tikisi, kad turistai nusipirks suvenyrų, kuriuos jos gamina savo rankdarbių dirbtuvėse.

Umojos gyventojos prasitarė, kad nuo tada, kai R.Lolosoli įkūrė kaimelį, ji sulaukia grasinimų ir išpuolių iš vietinių vyrų, tačiau moteris tvirta ir jų nebijo. Įkūrėja labai didžiuojasi tuo, ką per 25 metus pavyko nuveikti.

Vienas išskirtinių Umojos bendruomenės bruožų yra tas, kad labiau patyrusios gyventojos suteikia mergaitėms iš aplinkinių Samburu kaimų žinių apie ankstyvą santuoką ir lytinių organų apipjaustymą.

Įmantrūs karoliukų papuošalai yra labai svarbus Samburu kultūros aspektas. Pirmąjį savo vėrinį mergaitės gauna iš savo tėvo per išskirtinę „puošybos“ („beading“) ceremoniją. Tėvas išrenka vyresnį „karį“, su kuriuo mergaitė tuo metu bus laikoma laikinai susituokusia. Bet pastoti jai yra draudžiama, o jokių kontracepcijos priemonių nėra. Todėl jei mergaitė tampa nėščia, vietinės moterys jai atlieka abortą.

„Jei mergaitės anksti išteka, jos negali tinkamai atlikti motinos vaidmens. Gimdymas joms taip pat yra labai sudėtingas: mergaitės gauna trūkius ir smarkiai kraujuoja, nes yra per jaunos. Joms sunku net vykdyti įprastas jų prievoles ir namų ruošos darbus. Todėl jas nusiunčia rūpintis gyvūnais“, – aiškino Milka, kuri vadovauja specialiai mokyklai, pastatytai Umojos žemėse ir priimančiai vaikus iš aplinkinių kaimų.

Atidavė už karves

Kai reikia priimti įvairius sprendimus, moterys susirenka po „kalbos medžiu“. Čia kai kurios jų nusprendė papasakoti savo istorijas.

„Čia aš išmokau daryti tai, kas moterims įprastai draudžiama. Čia aš galiu pati užsidirbti pinigus. Tad kai koks nors turistas nusiperka mano karolius, labai savimi didžiuojuosi“, – sakė penkis vaikus turinti vidutinio amžiaus moteris Nagusi.

Kita moteris, Memusi, nuo savo vyro pabėgo 1998 metais, praėjus vos vienai santuokos dienai: „Kai man buvo 11 metų, tėvas iškeitė mane į karves. Mano vyrui buvo 57 metai“, – pasakojo ji.

Devyniolikmetė Judia iš namų pabėgo būdama 13 metų, nes bijojo, kad ją parduos santuokai: „Kiekvieną rytą, kai pabundu, aš nusišypsau, nes mane nuolat supa palaikymas ir pagalba“, – savo jausmas dalijosi ji.

„Moteris už šio kaimelio ribų valdo vyrai, dėl to jos negali pasikeisti. Umojos moterys turi laisvę“, – kalbėjo senyvo amžiaus moteris Seita Lengima.

Su vyrais – santykiauja

Vis dėlto susidomėjimą kelia faktas, kad kaime, kuriame gyvena tik moterys, – labai jau daug mažų vaikų: „Mums vis dar patinka vyrai. Jiems neleidžiama čia įkelti kojos, tačiau mes norime kūdikių, moterys turi susilaukti vaikų net ir be vedybų“, – aiškino viena gyventoja.