Mokslo ir technologijų pasaulis

Vienos organizacijos pranašauta pasaulio pabaiga trečiadienį neįvyko. Tai nebuvo nei pirmas, nei paskutinis kartas, kai bandoma prognozuoti gresiančią apokalipsę. Dauguma aplinkinių iš tokių pranašų ir jų pranašysčių tik pasijuokia ir užmiršta, tačiau kas vyksta pačiose tikinčiųjų organizacijose?

Būtent tai aprašoma 1956-aisiais išleistoje knygoje „Kai pranašystė neišsipildo“. Jos autoriai – trys Minesotos universiteto (JAV) psichologai, Leonas Festingeris, Henry Rieckenas ir Stanley Schachteris.

Vyrai slapta prisijungė prie kulto, tikėjusio, jog artėja pasaulio pabaiga – milžiniškas tvanas turėjo įvykti 1954 metų gruodžio 20-ąją. Grupuotės lyderiai teigė, kad jiems tokią informaciją slapta perdavė ateiviai, kurie neva žadėjo savo kosminiu erdvėlaiviu išgelbėti tikinčiuosius.

Kulto nariai, siekdami įrodyti savo atsidavimą, paliko savo darbus, studijas ir artimuosius, net atidavė turėtus pinigus bei turtą – kad tik ateivių laivas juos saugiai išgabentų iš pasmerktos Žemės.

Kaip išsisukti?

Knygos autoriai atpasakojo įvykių eigą uždaroje draugijoje, išaušus lemtingajai dienai. Gruodžio 20-oji, visi nekantriai laukia vidurnakčio, kuomet jų atvyks pasiimti ateiviai. Žmonės atsikrato visų metalinių daiktų – jie erdvėlaivyje draudžiami. Artėjant vidurnakčiui visi atsikrato drabužių su užtrauktukais, liemenėlių, kitų metalo turinių daiktų ir drabužių. Kulto nariai laukia.

Gruodžio 21-oji, penkios minutės po vidurnakčio. Vis dar niekas neatskrido. Kažkas iš grupuotės narių pastebi, kad kitas laikrodis kambaryje rodo 23.55 val. Visi draugiškai sutaria, kad vidurnaktis dar neatėjo – reikia palaukti.

Praeina dar penkios minutės, antrasis laikrodis išmuša vidurnaktį – vis dar nieko. Grupuotės nariai sėdi mirtinoje tyloje. Kataklizmai prasidės jau po kelių valandų, o jų niekas negelbsti... 4 val. ryto – grupuotės nariai iki šiol sėdėjo mirtinoje tyloje, o keli bandymai paaiškinti „nesusipratimą“ buvo nesėkmingi. Grupuotės lyderė, kurią tyrėjai vadina ponia Keech, apsipila ašaromis.

Netikėtai grupuotės lyderė paskelbia sulaukusi naujos žinutės nuo ateivių: dėl šios mažos grupelės narių gilaus tikėjimo, Dievas nusprendė išsaugoti pasaulį. Apokalipsė atšaukta, kulto nariai triumfuoja – dabar jie visiškai įsitikinę, kad jų tikėjimas buvo teisingas ir išsaugojo ne tik Žemę, bet ir visą žmoniją.

Iki šiol nenoriai interviu žiniasklaidai daliję grupuotės lyderiai kardinaliai pakeičia poziciją ir stengiasi kuo plačiau paskleisti žinią apie jų pasiekimą. Norint, kad žmogus taptų dar tvirčiau tikėtų tuo, kas nepasitvirtino, reikia kelių sąlygų, konstatuoja L.Festingeris.

Pirma, jo tikėjimas turi būti itin tvirtas ir pagrįstas veiksmais, elgesiu. Antra, asmuo turi būti pasiruošęs dėl savo įsitikinimo aukotis – kitaip sakant, atlikti tai, ką sudėtinga ar net neįmanoma atšaukti. Trečia, tikėjimas turi būti labai konkretus, pagrįstas. Asmeniui reikia pateikti įrodymus – kuo jie rimtesni ir įtikinamesni, tuo didesnio atsidavimo galima tikėtis. Ir, pagaliau, tikintysis privalo sulaukti socialinės paramos.

Mažai tikėtina, kad vienas tikintysis atsilaikys ilgai; užtat susidarius tikinčiųjų grupei, jos nariai vieni kitus visuomet gali paremti, padrąsinti, paskatinti, o sudvejojus – įtikinti peršama tiesa.

Lyg sapnas

Tiesa, tokią atsidavusių tikinčiųjų grupę surinkti labai sudėtinga ir ne visada pavyksta. O kartais tie patys psichologijos principai suveikia visiškai kitaip nei tikėtasi. Panašiai nutiko JAV pamokslininkui Haroldui Campingui, kuris per Krikščionių radiją skelbė pranašystę, esą 2011-ųjų gegužės 21 dieną įvyks pasaulio pabaiga.

Žurnalistas Tomas Bartlettas artėjant lemtingajai dienai praleido šiek tiek laiko su tikinčiaisiais, o praėjus metams po neįvykusios apokalipsės vėl pas juos sugrįžo. Jį nustebino tai, kad kai kurie tikintieji nenorėjo prisipažinti, jog buvo apkvailinti.

„Vienas inžinierius, anksčiau man sakęs, kad tai yra pranašystė, o ne spėjimas, dabar pareiškė niekada nesakęs, jog buvo įsitikinęs dėl gegužės 21-osios. Kai perskaičiau jam ankstesnio mūsų pokalbio šifrą, jis atrodė nuoširdžiai nustebęs ir negalėjo patikėti, kad pasakė tokius žodžius. Rodės, kalbame apie sapną, kurį jis vargiai pamena“, – rašė T.Bartlettas.

Pats H.Campingas pranašystei nepasitvirtinus nukėlė datą keliems mėnesiams, o pasaulio pabaigai neįvykus antrąkart pareiškė susilaikysiantis nuo naujų pareiškimų – norėjo atidžiau pastudijuoti Bibliją. 2013-ųjų pabaigoje vyras mirė.

Visgi pamokslininkas turėjo itin ištikimų pasekėjų. Vienais jų galima vadinti ir organizaciją „E. Biblijos draugija“, kuri ruošėsi pasaulio pabaigai praėjusį trečiadienį. Kas šioje organizacijoje vyksta šiuo metu, praėjus parai po neįvykusios pasaulio pabaigos, sunku pasakyti – jokių paaiškinimų ar naujų prognozių jos atstovai kol kas nepaskelbė.

Moralas

Pasaulio pabaigos pranašautos šimtus, jei ne tūkstančius, kartų ir spalio 7-oji nebuvo paskutinis šūvis. Kad ir ką galvojate apie tokių pranašysčių skleidėjus ar jomis tikinčiuosius, šios istorijos suteikia vertingą pamoką: nebijokite pripažinti klydę. Gali būti gėda ir nemalonu, bet gyvenimas tęsiasi.