Mokslo ir technologijų pasaulis

Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro mokslininkai įpusėjo pirmą kartą atliekamą milžiniškos apimties tyrimą. Jo tikslas – nustatyti, kokią įtaką Baltijos jūrai ir jos ekosistemai daro žvejyba dugniniais tralais. Tarpiniai rezultatai mokslininkus šokiravo, nes jie išaiškino tokį reiškinį, apie kurį dar niekas nežinojo.

Žvejybos plotas – lyg Amerika

Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro vyriausiais mokslo darbuotojas dr. Darius Daunys pasakojo, jog žvejybos dugniniais tralais metodas yra labai senas, žinomas nuo XIII amžiaus.

„Tai yra toks metodas, kai didelis žvejybinis tinklas – tralas – iš laivo nuleidžiamas į jūros dugną. Tuomet laivas plaukia ir tempia tą tralą. Jis padarytas taip, kad jo angą atvirą laiko atskiros didelės lentos, tarp kurių yra nuo 80 iki 100 metrų atstumas. Patys tralai, kurie dažniausiai naudojami Baltijos jūroje, yra 18-16 metrų pločio“, – aiškino D. Daunys.

Jo teigimu, dugninis tralavimas prilyginamas miškų kirtimui ar pievų šienavimui, nes kai tinklas tempiamas dugnu, po to nieko nebelieka – sunaikinami visi augalai, gyvūnai, kuriais ir minta menkės, o būtent jos ir gaudomos dugniniais tralais.

„Tralas juk šliaužia dugnu ir viskas, kas gyvena dugno paviršiuje – gyvūnai ir augalai – nušluojama. Bendras tralavimų plotų dydis pasaulyje viršija kertamų miškų plotus žemėje. Per metus dugninis tralavimas vyksta tokiame vandenų plote, kuris viršija Jungtinių Amerikos Valstijų dydį. Pastaruoju metu itin susirūpinta visų Europos jūrų būkle, todėl mes ir ėmėmės tyrimo, kurį remia Lietuvos mokslų taryba. To tyrimo tikslas ir yra nustatyti, kaip dugninis tralavimas veika Baltijos jūrą“, – pasakojo D. Daunys.

Tyrė 69 tūkst. įrašų

Iki šiol manyta, kad Baltijos jūroje, Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje, žvejai ne itin aktyviai naudoja dugninio tralavimo žvejybos metodą.

„Labai išsamiai patikrinti nieko nebuvo galima, nes nebuvo metodų, kaip tai vertinti. Galima buvo stebėti duomenis, kuriuos žvejai užpildo savo žvejybos žurnaluose, arba sodinti stebėtojus į laivus, kad jie fiksuotų, kiek sugaunama žuvų. Tačiau tokiems stebėtojams buvo sunku įvertinti teritorijas, kurios yra traluojamos“, – kalbėjo D. Daunys.

Nuo 2005 metų Lietuvoje įsigaliojo tvarka, jog visi laivai, plaukiojantys su Lietuvos vėliava, ir yra ilgesni nei 15 metrų, privalo turėti prietaisus, kurie per palydovą fiksuoja tų laivų buvimo vietą, judėjimo kryptį, greitį. Tokie duomenys iškart patenka į atitinkamų institucijų kompiuterius.

„Todėl ir turėjome tikslius duomenis, kuriuos buvo galima analizuoti ir nustatyti, kur Lietuvos žvejai traluoja, kaip intensyviai. Surinkome visus duomenis apie Lietuvos laivų judėjimą per devynerius metus. Tai buvo 99 tūkst. įrašų. Tada nustatėme, koks yra laivo greitis, kai jis traluoja, ir išskyrėme laivus, kurie tralavo. Per devynerius metus yra 69 tūkst. įrašų“, – tyrimo mastą įvardijo pašnekovas.

Mokslininkai Baltijos jūros Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos vandenis suskirstė kvadratinėmis jūrmylėmis ir suskaičiavo, kad yra 1958 tokio dydžio „ląstelės“.

Po tralu – 75 proc. dugno

„Analizavome, skaičiavome, kiek kiekviena tokia ląstelė traluojama per metus, kokį jos plotą paliečia tralavimas ir rezultatus apibendrinome. Dabar jau galime pasakyti, kad 75 proc. Baltijos jūros Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos vandenyse bent kartą per devynerius metus buvo traluota. Kitaip tariant, trys ketvirtadaliai Baltijos jūros, priklausančios Lietuvai, patenka po tralu. Vertingiausios žvejybos teritorijos yra nuo 30 iki 70 metrų gylyje, nes ten laikosi menkės. Nustatėme, jog Lietuvos žvejai intensyviausiai traluoja vadinamajame Nemuno senslėnyje, kuris yra Baltijos jūroje ties Kuršių nerija. Šioje vietoje traluojama kiekvienas metais ir ne po vieną kartą“, – tvirtino mokslininkas.

Jo teigimu, intensyviausiai traluojami plotai užima tik 1 proc. Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos, tačiau tie plotai yra patys vertingiausi ir labiausiai pažeidžiami.

„Kol kas dar anksti teikti rekomendacijas, ar tralavimas labai kenkia Baltijos jūros ekosistemai. Kol kas nustatėme tik jo mastą, intensyviausiai traluojamas vietas. Jau leidomės apžiūrėti traluoto dugno, paėmėme mėginius iš jo ir aplink esančių bendrijų, kad būtų galima palyginti, ar labai pasikeičia augalija ir gyvūnija. Kai kurie pavyzdžiai jau rodo, kad dugno mikrofaunos išvis nėra, tuščia. Bet čia tik preliminarūs duomenys“, – kalbėjo D. Daunys.

Pasaulyje dar niekur to nematė

Tačiau vienas dugne užfiksuotas reiškinys mokslininkus ypač nustebino. Nemuno senslėnyje, kur gruntas yra minkštas, labai ryškiai matosi tralo tentų palikti pėdsakai – maždaug 20-30 centimetrų gylio vagos.

„Užfiksuotose vaizduose tie grioviai yra balti. Vadinasi, ten veisiasi beggiatoa bakterijos, kurios yra bedeguonio dugno indikatorius. Tuose grioviuose, kuriuos palieka tralo lentos, kažkodėl nėra deguonies. Tos bakterijos maitinasi sieros vandeniliu, o jis gaminasi ten, kur nėra deguonies. Mes niekur pasaulyje nematėme, kad tokiose duobėse po tralų būtų bedeguonės aplinkos su sieros vandenilio židiniais. Mes negalime paaiškinti, kaip ir kodėl tos reiškinys formuojasi, nes tokių efektų dar niekur nebuvo rasta“, – tvirtino D. Daunys.

Jo teigimu, natūraliai dugne bedeguonės erdvės formuojasi tada, kai gylis siekia 100 metrų ir daugiau.

„Beggiatoa bakterijos yra užterštos aplinkos rodiklis. Visa gyvūnija prisitaikiusi gyventi tik gaudama deguonies. Jei jo nėra, viskas išnyksta, o tos pačios žuvys tose teritorijose netenka maisto. Tos teritorijos lieka kaip negyvenamos dykumos jūros dugne ir neturi jokios funkcijos. Tai – negyvos teritorijos. Aiškinsimės, kodėl susidaro tos bedeguonės teritorijos, kiek ilgai jos išsilaiko, nes kol kas jokioje mokslinėje literatūroje informacijos apie tokį reiškinį neradau“, – teigė mokslininkas.

Jo žodžiais, dugninio tralavimo poveikio aplinkai tyrimas didžiausią nerimą ir sukėlė dėl tų rastų bedeguonių zonų.

„Kol kas jokių žiaurių išvadų neturime, negalime sakyti, kad reikia uždrausti tralavimą. Tirsime, kokį konkrečiai plotą užima tos bedeguonės erdvės, tada galėsime tiksliau pasakyti, kiek jūros ploto dugno tralavimas paverčia negyvu“, – apie tolimesnius tyrimus pasakojo D. Daunys.