Mokslo ir technologijų pasaulis

Įprasti grybai kas sekundę į atmosferą paleidžia dešimtis tūkstančių sporų, ir iki praėjusio dešimtmečio niekas nežinojo, kaip jie tai padaro.

Majamio universiteto botanikos profesorius Nicholasas Money praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje nutarė ištirti vieną didžiausių neištirtų grybų biologijos paslapčių, kurią prieš 100 metų identifikavo mikologas A. H.R. Bulleris, dar vadinamas „mikologijos Einšteinu“.

A. H.R. Bulleris spėjo, kad tai gali turėti kažką bendra su ant sporų, prieš pat joms iššaunant į atmosferą, susiformuojančiu nedideliu kiekiu skysčio.

N. Money su kolegomis išvystė šią teoriją, naudodami specialias kameras ir siekė įrodyti, kad šio skysčio lašelio, žinomo kaip Bullerio lašelis, susiformavimas ir judėjimas padeda sporoms pasklisti po erdvę. Savo tyrimo rezultatus mokslininkai paskelbė 2005 metais.

Per naujausią tyrimą, kuriam vadovavo N. Money ir kuris vos prieš savaitę buvo aprašytas mokslo žurnale „PLOS ONE“, bandoma įrodyti dar įdomesnę teoriją, kad grybai gali sukelti lietų. Tyrimo rezultatai parodė, kad drėgnoje aplinkoje lašeliai gali susidaryti ant sporų paviršiaus net joms jau pasklidus ore, rašo interneto dienraštis „The Huffington Post“.

Nors N. Money įtarė, kad taip gali būti iš tiesų, dauguma mikologų, pasak jo, vis dar mano, kad, nepaisant sukurto mechanizmo, drėgmė ant sporų nebesiformuoja vos jos paleidžiamos į orą. Tačiau naujausio tyrimo autoriai teigia, kad sporoms sklindant po atmosferą, ant jų gali kauptis vis daugiau ir daugiau vandens lašelių, kol galų gale jie sudaro lietaus lašus.

„Tai tam tikra prieštara, jeigu galvotumėte apie kitų rūšių mechanizmus, – teigė N. Money. – Pavyzdžiui, jeigu jau kartą iššovė patranka, dar kartą to paties užtaiso nepaleisi. Tačiau šiuo atveju sporos gali be paliovos formuoti drėgmę ant savo paviršiaus.“

Žmonės grybams dažnai suteikia mistiškų galių, tačiau net Alisos iš Stebuklų šalies grybui tokių galių nebuvo priskirta. Naujausio tyrimo metu nustatyta, kad grybai išsiugdė nuostabų gebėjimą pasirūpinti savimi. Jie patys susikuria vandenį, kurio reikia jiems augti. Tačiau, kaip N. Money su bendradarbiais pažymi straipsnyje, ryšys tarp grybų ir lietaus taip pat gali sukelti ir sausros ciklą.

Kadangi dėl globalaus atšilimo kartais padaugėja sausų laikotarpių, rečiau lyjant užauga mažiau grybų, o dėl mažesnio sporų kiekio atmosferoje gali sumažėti lietaus.

„Manau, kad tai geriau paaiškina, kaip žmonės yra priklausomi nuo grybų“, – komentavo N. Money.

Po tokio atradimo žmonės neišvengiamai pradėjo N. Money klausinėti apie praktinius šio tyrimo rezultatų panaudojimo būdus. Jis sulaukė klausimų, ar įmanoma grybų galias kaip nors panaudoti ūkiams ir miškams gelbėti? N. Money ši mintis intriguoja, bet jis ją vertina skeptiškai.

„Manau, kad svarbiausia tokio tyrimo nauda – galimybė paskatinti žmones suvokti, koks jautrus yra ryšys tarp biologinės įvairovės, ir paaiškinti, kad planeta sukurta taip, kad žmonėms joje gyventi būtų geriau“, – paaiškino mokslininkas.

„Jeigu kertame miškus ar užsiimame kitokia veikla, kuri gali pakenkti grybų populiacijoms, tai veikia ne tik grybus, bet galų gale paveikia ir žmones“, – pridūrė N. Money.

Johno Hopkinso universiteto mikrobiologas Arturo Casadevallis, kurio specializacija yra grybai, bet kuris nedalyvavo atliekant šį tyrimą, sutinka su kolega.

„Grybų sporos yra labai paplitusios. Jas gamta sukūrė taip, kad pasklistų ore, – paaiškino A. Casadecallis. – Grybų karalystė yra ignoruojama, tačiau tyrimas parodo, kad grybai gali būti svarbesni, nei žmonės mano.“