Mokslo ir technologijų pasaulis

Radioaktyvieji spinduliai senyvo amžiaus moterims nublanksta prieš namų ilgesį. Daugybė senolių po Černobylio atominės elektrinės katastrofos grįžo namo ir rengiasi čia likti iki gyvenimo pabaigos.

Kai 1986 metų balandžio 26-ąją Ukrainoje, į šiaurę nuo Kijevo, sprogo Černobylio atominis reaktorius, gaisro nepavyko užgesinti dar 10 dienų.

Per visą šį laiką į aplinką pasklido 400 kartų daugiau radiacijos nei tada, kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui amerikiečiai ant Japonijos miesto Hirošimos numetė atominę bombą.

Maždaug 116 tūkst. žmonių turėjo nedelsdami palikti savo namus – dėl pavojaus gyvybei gyventojai buvo evakuojami.

Tačiau po kiek laiko dalis žmonių, daugiausia vyresnio amžiaus moterys, sugrįžo.

Jos nutarė, kad verčiau jau gyvens vienoje pavojingiausių žmogaus gyvybei zonų nei toli nuo savo namų.

Nenorėjo palikti namų

Šiandien Černobylio dirvožemis, vanduo ir oras laikomi labiausiai užterštais visoje Žemėje. Pakartotiniai aplinkos radioaktyvumo tyrimai rodo, kad žmonėms čia gyventi vis dar pavojinga.

Buvęs atominės elektrinės reaktorius yra draudžiamos zonos centre – vidury 2,5 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą apimančios „niekieno žemės“.

Ši zona aptverta spygliuota tvora, čia patruliuoja apsauginiai, reguliariai ir intensyviai matuojamas radiacijos lygis.

Tačiau saujelei žmonių tokia atšiauri aplinka neatrodo bauginanti.

Maždaug 130 žmonių pavojingoje zonoje gyvena taip, lyg čia niekada nieko nebūtų nutikę.

Evakuacija nesudomino

Beveik visi uždaros Černobylio zonos gyventojai – aštuntąją ir devintąją dešimtį jau einančios močiutės.

Daugelis jų čia grįžo perkirpdamos apsaugines tvoras ir kitaip nelegaliai prasprūsdamos į zoną, kuri po avarijos buvo uždaryta.

Kitos moterys atsisakė išvykti dar tada, kai po nelaimės atominėje elektrinėje prasidėjo masinė gyventojų evakuacija.

„Pasakiau jam: „Nušauk mus ir užkask į kapą, kitaip mes niekur iš čia neisime“, – savo žodžius jos šeimą evakuoti norėjusiam kareiviui prisimena Hana Zavorotnaja.

Ji kartu su kitomis maištaujančiomis senolėmis vis dar gyvena apleistoje ir nuodais besispjaudančioje Černobylio zonoje – turi savo darželį, renka grybus ir uogas aplinkiniuose miškuose.

Radiacija negąsdina

Černobylyje dabar išsibarstę kaimeliai vaiduokliai.

Jie skendi šiurpą keliančioje tyloje, atrodo nykūs ir yra užteršti radiacijos.

Kiekvienoje mažytėje gyvenvietėje yra 8–12 močiučių, gyvenančių savo sudūlėjusiuose namuose.

Kodėl jos renkasi gyventi šioje mirtinai pavojingoje žemėje?

„Radiacija manęs visiškai negąsdina. Baisus tik badas“, – rėžė H.Zavorotnaja.

Kartu su keliomis kitomis moterimis ji ištvėrė prieškariu Ukrainą ir Vakarų Rusiją alinusį holodomorą.

Tai bado laikotarpis, kurį, kaip teigiama, suplanavo tuometis Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas, kad numalšintų ukrainiečių nacionalizmą. Hana taip pat buvo nacių žiaurumų liudininkė.

Tad kai Černobyliui smogė tragedija, daugybė čia gyvenančių vyresnių žmonių, kurie gyvenime jau buvo regėję daugybę baisumų, nė nenorėjo sprukti nuo priešo, kuris buvo nematomas.

Šiems evakuacijai pasipriešinusiems žmonėms buvo leista pasilikti, jei jie buvo nevaisingo amžiaus – nebegalėjo susilaukti vaikų.

Perkeltieji sirgo depresija

Abejonių nekyla: radiacija veikia žmogaus organizmą.

Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad Černobylio katastrofa galiausiai bus susijusi su maždaug 4 tūkst. mirčių.

Organizacijos „Greenpeace“ ir kitų prognozės dar liūdnesnės: neatmetama, kad dešimtys tūkstančių žmonių mirs dėl katastrofos sukeltų ligų.

Sveikatos apsaugos ekspertai teigia, kad radiacijos paveikti žmonės rizikuoja susirgti skydliaukės vėžiu.

Tiesa, kūno ligos – ne vienintelės, kurioms iki šiol turi įtakos katastrofa. Daugumos buvusių Černobylio gyventojų problemos – psichologinės.

Dėl priverstinio persikraustymo namus palikusius žmones visą gyvenimą kankina depresija ir nuolatinis nerimas.

„Jie miršta dėl psichologinės kančios“, – apie iš Černobylio perkeltus senolius kalbėjo vienas vietos medikas.

Tai patvirtina ir savo namuose po katastrofos pasilikusios senutės.

„Jei išvyksti, miršti. Tie, kurie išvyko, dabar gyvena daug blogiau. Jie visi miršta dėl liūdesio. Gimtinė yra gimtinė. Aš niekada neišvažiuosiu“, – tvirtai kalbėjo viena Černobylio močiutė.

Radiacija ar katastrofos, šios moterys pasirengusios užbaigti savo dienas prie atominės energetikos keliamo pavojaus simboliu tapusio Ukrainos miesto.

Jų pasiryžimas ir prisirišimas prie gimtųjų namų kelia nuostabą. Bet tiek ryžto ir drąsos turi ne kiekvienas.