Mokslo ir technologijų pasaulis

Senovės legendos byloja: kai šis akmuo nusiris į apačioje tyvuliuojantį Radužnojės ežerą, pasikeis pasaulis. Specialistai būgštauja, kad 2016-ieji gali būti paskutiniai metai, kai dar galima pasigrožėti vienu iš labiausiai gluminančių Sibiro gamtos pokštų – į kilometru žemiau telkšantį ežerą nuo pat ledynmečio laikų nusitaikiusį, bet iš vietos taip ir nepajudantį Kabantįjį Sajanų Akmenį.

Panašu, kad šiemet šis praktiškai ant garbės žodžio besilaikantis milžinas gali nugarmėti į ežero vandenis – mat jo paviršiuje pastebėta įtrūkimų.

Stebinantis riedulys žemo starto pozicijoje ant uolų šlaito įsitaisęs jau ne vieną dešimtį tūkstančių metų – iki šiol jis sėkmingai galinėjosi tiek su Žemės gravitacija, tiek su pastaraisiais dešimtmečiais pagausėjusių paikų turistų mėginimais jį nuritinti į pragarmes.

Sajanų kalnų vakarinėje dalyje stūksantis Kabantis Akmuo anksčiau vis slinko žemyn šlaito paviršiumi, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais sustojo. Įspūdinga uola su šlaitu liečiasi tik maždaug vieno kvadratinio metro plote. Vis dėlto rimties trintis kol kas yra tokia didelė, jog pajėgia akmenį išlaikyti ant šlaito.

Tiesa, akmenį stebintys specialistai pranešė pastebėję naują įtrūkimą, dėl kurio legendinis Sajanų Akmuo kiekvieną akimirką gali nugarmėti žemyn į juodus Jergakio nacionalinio parko perlo – Radužnojės (liet. – Vaivorykštės) ežero – vandenis. Šis Krasnojarsko krašte (Rusija) esantis nacionalinis parkas dar vadinamas "rusiškuoju Josemite".

Įtrūkimas pastebėtas dar 2012 m. Gaila, tačiau jis gali pradanginti jau ne vieną tūkstantmetį žmones intriguojančią gamtos paslaptį. Jei Kabantis Akmuo pasileistų šlaitu žemyn, jis iki ežero riedėtų apie 1 km. Pietų Sibiro gyventojų legendos byloja, kad akmeniui nudundėjus į ežero dugną, laukia siaubingos pasekmės.

Anot vieno padavimo, taiką ir ramybę šiame regione prižiūri šimtametė karė – milžinė Taigos Valdovė, vardu Miegančioji Sajanė. Riedančio akmens grumėjimas pažadintų milžinę, o ši prabudusi imtų ginti gimtąją žemę. Tiesa, akmens ištaškyti ežero purslai nuplautų mitinės karės veidą – taip prasidėtų nauja epocha, naujas gyvenimas. (Beje, jei akmuo nuriedėtų į nediduką, vos 100 metrų skersmens Radužnojės ežerą, jis  iš tikrųjų sukeltų vietos mastais nemenką cunamį).

Tai – ne vienintelė legenda apie Kabantį Sajanų Akmenį. Kitoje legendoje pasakojama, kad šis akmuo – tai plakanti Miegančiosios Sajanės širdis, kurią dievai ištraukė jai iš krūtinės. Širdimi šis akmuo laikomas todėl, kad jis krūpčioja ir virpa pučiant stipriems vėjo gūsiams.

Kai į šias žemes ateis galiūnas, pajėgsiantis pakelti akmenį ir nusviesti jį į ežero gelmes, jis pakeis Miegančiąją Sajanę ir taps naujuoju šio krašto sergėtoju. O mitinė karė pagaliau bus išvaduota iš miego burtų ir amžius trunkančių sargybos pareigų.

Tokių "galiūnų", pasišovusių nuritinti tūkstančius metų rymantį akmenį, atsiranda nuolat – įskaitant ir vieną 30 tuščiagarbių turistų grupę. Nenaudėliai buvo įsitikinę, kad vienu metu stumtelėję akmenį išjudins jį iš savo vietos ir granito riedulys nugarmės žemyn. Vis dėlto 500 mln. metų senumo uola nė nekrūptelėjo.