Mokslo ir technologijų pasaulis

Ilgus metus neigusi, kad kaupia duomenis ir tikrina liudijimus apie ateivių apsilankymus Žemėje, JAV centrinė žvalgybos valdyba staiga atsivėrė. Agentūra prisiima kaltę bent dėl pusės visų ateivių pasirodymų 1950–1960 metais: „Tai buvome mes.“ Tačiau tarp paviešintų dokumentų yra ir tokių, nuo kurių „X failų“ agentui Foksui Mulderiui plaukai ant sprando pasišiauštų.

Be to, CŽV parengė 10 patarimų, kaip tirti pranešimus apie ateivių pasirodymus.

Spėjama, kad šį žingsnį paskatino kandidatės į JAV prezidentus Hillary Clinton pažadas rinkėjams išsiaiškinti viską apie NSO. Praėjus kelioms savaitėms po kandidatės kalbos, CŽV „Tweeter“ paskyroje (yra ir tokia) pasirodė žinutė: „Pažiūrėkite į mūsų X failus. 5 dokumentai Mulderiui ir penki – Scully.“

Tai nuoroda į garsaus serialo „X failai“ herojus. Mulderis tiki ateiviais, Scully – moksliškai griauna iliuzijas. Atrodo juokinga, tačiau išties visi pateikti dokumentai yra realūs. Tiesiog CŽV pasivargino iš krūvos dar 1978 m. paviešintų agentūros tirtų susidūrimų su ateiviais atvejų (ten dokumentų tiek, kad velnias koją nusilaužtų) atrinkti 5 liudijimus, kuriems galima rasti logišką paaiškinimą ir 5, kurie… Na, tokie, kaip šie.

Skraidanti lėkštė virš Rytų Vokietijos

Iš Rytų Vokietijos su žmona ir šešiais vaikais pabėgusio Ocsaro Linke's istorija 1952 m. pakėlė ant kojų Vakarų Berlyno žvalgybos skyrių. Vyras kartu su vienuolikmete dukra Gabriella davęs priesaiką teisėjui papasakojo, kaip susidūrė su ateiviais: „Grįžtant motociklu namo su dukra netoli Eselbacho man sprogo padanga. Toliau einant pėstiems dukra parodė už 140 metrų nuo mūsų esantį keistą daiktą. Buvo prietema, tad pamaniau, jog tai stirna.

Nuėjau pažiūrėti ir artėdamas pamačiau, kad klydau. Už 40 metrų nuo manęs du žmonės, apsirengę blizgančiais lyg metalas kostiumais, pasilenkę žiūrėjo į kažką ant žemės. Priėjęs visai arti pamačiau žemą tvorelę, už kurios stovėjo apvalus 13–15 metrų skersmens daiktas…“

Išgirdę dukters riksmą ateiviai įšoko į skraidančią lėkštę, toji pradėjo vis greičiau suktis ir išskrido. O.Linke pripažįsta, kad pamanė, jog jam pasivaideno, tačiau lėkštės vietoje liko lygus apvalus griovys, o tai jau negalėjo būti sapnas.

Jis teigė, kad daugybė ten gyvenančių žmonių matė šį skraidantį aparatą, tačiau kalbėti bijojo, „nes sovietams nepatiko, jei kas pernelyg domėjosi jų darbais“.

Dūmų juosta virš Barselonos

„Eidamas į darbą laikraštyje kirtau Jose Antonio aveniu. Tą akimirką pamačiau apie 2000 metrų aukštyje didžiuliu greičiu lekiantį objektą, kuris paliko plačią dūmų uodegą. Jis nebuvo panašus į lėktuvą, nė vienas oro uostas nepatvirtino, kad kažkas panašaus ten skrido. Nepriminė ir vadinamųjų „skraidančių lėkščių“ – nesisuko, nemirgėjo šviesomis, o lėkė tiesia linija, palikdamas dvi dūmų juostas, kurios tuoj susiliejo į vieną.

Kolegos darbe matė dūmus, bet nematė paties objekto. Redakciją netrukus užplūdo liudininkų skambučiai, o vienas pažįstamas nufotografavo dūmų juostą“, – 1952 m. gegužės 21 d. rašė kažkoks Valentinas Garcia, o CŽV susidomėjo ir šiuo pranešimu.

Skraidantys diskai virš Maroko

1952 m. vasarą skraidančios lėkštės tiesiog užpuolė Maroką. Du liudininkai liepos 7 d. pranešė matę danguje virš Mekneso švytinčią dėmę, kuri skriejo gerokai greičiau už visus lėktuvus. Objektas skriejo be garso, tačiau už jo liko balkšvų dūmų juosta.

Liepos 15-osios rytą dokų darbuotojai Taurirte 30 sekundžių stebėjo baltų liepsnų apgaubtą diską, kuris netrukus išnyko. O liepos 16 d. skraidančią lėkštę virš Kasablankos pamatė buvęs pilotas Andre Assorinas.

Ateivių žvalgai virš urano kasyklų Konge

Tais pačiais 1952 m. dar Belgijai priklausiusioje Kongo dalyje urano kasyklas saugojęs pilotas (pristatytas kaip „vadas Pierre“) naikintuvu mėgino sugauti du keistus skraidančius objektus, kurie, atrodo, čia kažką žvalgė.

20 minučių virš kasyklų išdarinėję keisčiausius viražus diskai galiausiai tiesiog nuskriejo į šalį, tačiau pilotui pavyko apžiūrėti vieną iš 120 metrų atstumo.

„Tai buvo 12–15 metrų skersmens disko formos skraidyklės. Išorinis jų korpusas sukosi labai greitai ir buvo apimtas liepsnos, tačiau pro skyles buvo matyti, kad vidinė dalis lieka visiškai stabili.

Diskai judėjo labai tiksliai ir lengvai, akimirksniu keisdami aukštį ir kryptį, dažnai nusileisdami iš 1000 į 20 metrų aukštį“, – nurodė pilotas.

Pierre buvo įsitikinęs, kad diskuose negali būti gyvų pilotų, nes tokio pagreičio ir karščio žmogus tiesiog neištvertų. Gaudynes teko nutraukti po 15 min., kai abu diskai, pasiekę 1500 km/h greitį, nulėkė į šalį.

CŽV dokumente nurodoma, kad pilotas rekomenduojamas kaip patikimas ir atsakingas, o jo viršininkai patvirtino daugelį raporte minimų faktų.

Tiesa vis dar kažkur anapus…

Visų pateiktų dokumentų čia neatpasakosime. Jei įdomu, pasiskaitykite angliškai čia, tačiau, be liudininkų parodymų, ten yra ir ataskaitų iš būtent ateivių reikalus tyrusių grupių posėdžių.

Kai kada gana akivaizdu, kad liudininkai pasakojo apie reaktyvinį lėktuvą ar istoriją tiesiog išsigalvojo. CŽV pripažįsta, kad daugybę paslaptingų istorijų 1950–1960 m. „įkvėpė“ legendinis žvalgybinis lėktuvas „U-2“.

Daugelis tų laikų pranešimų apie neįprastus reiškinius danguje sutapo su to lėktuvo skrydžiu labai dideliame aukštyje. Tačiau ieškantieji neįmintų paslapčių naujuose failuose irgi ras daugybę klausimų be atsakymų.

Stephenas Bassettas, kovojančios, kad JAV valdžia pripažintų ateivių lankymosi Žemėje faktą, organizacijos „Paradigm Research Group“ direktorius, sako: „Pastarieji pranešimai CŽV portale gali reikšti tam tikrą agentūros strategiją. Atrodo, kad CŽV naudojasi serialo „X failai“ grįžimu į ekranus tam, kad neįkyriai liaudžiai primintų, jog agentūra praeityje išties tyrė ateivių lankymosi Žemėje faktus. Ilgalaikis to slėpimas padarė neigiamą paslaugą agentūros įvaizdžiui, tad šis paviešinimas gali reikšti naują ryšių su visuomene strategiją.“

O jei jums kyla klausimas, kodėl dabar skraidančių lėkščių žmonės tiek nebemato, galime labai paprastai paaiškinti: tam, kad matytų, reikia žiūrėti į dangų, o ne į kompiuterio ar telefono ekranus…