Mokslo ir technologijų pasaulis

Žmonės tapo pagrindine pokyčių mūsų planetoje jėga. Mes iškirtome miškus, išsekinome upes, nutiesėme kelius ir visoje planetoje apgyvendinome tūkstančius gyvūnų rūšių. Kaip visa tai atrodo?

Per pastaruosius dešimtmečius NASA sekė pagrindines Žemės transformacijas palydovais ir publikavo vaizdus, kurie rodo didžiausius skirtumus, rašo vox.com.

Atogrąžų miškus naikina Brazilijos ūkiai

Žmonės naikino miškus ir ūkius kūrė net 7 tūkst. metų. Kadangi 7 mlrd. gyventojų viršijusi žmonių populiacija kasdien tik auga, miškų naikinimui pabaigos nematyti.

Nuotrauka rodo, kaip atrodo Vakarų Brazilijos Rondonijos regionas – vienas labiausiai miškų netekusių vietovių Amazonėje. 1978 m. buvo iškirsta vos 2 proc. regiono miškų, 2008 m. – 34 procentai.

Nauja žemė iškirtus miškus tinkama naudoti vos kelerius metus, po to lietus išgraužia dirvožemį ir medžių kirtimo procesas tęsiamas toliau.

Miškų kirtimas turi ir kitų šalutinių efektų – nuo nykstančių gyvūnų rūšių iki globalinio atšilimo didėjimo (medžiai sugeria anglies dioksidą). Brazilija praėjusį dešimtmetį stengėsi apsaugoti atogrąžų miškus, tačiau nuo 2013 m. spaudimas juos naikinti ir vėl padidėjo.

Kankunas plečiasi milžinišku greičiu

Miestai ir miesteliai egzistuoja tūkstantmečius, tačiau urbanizacijos augimas praėjusį šimtmetį buvo stulbinantis. Dabar miesto zonose gyvena daugiau nei 3,9 mlrd. žmonių.

Nuotraukose matyti sparti Meksikos miesto Kankuno plėtra. Septintajame dešimtmetyje šis regionas buvo menkai apgyvendintas, tačiau vyriausybė siekė zoną paversti lankoma turistų ir ji tapo 722 tūkst. žmonių namais.

Tai lėmė milžinišką ekonominį suklestėjimą, tačiau kartu – vandens taršą ir bioįvairovės praradimą.

Dubajus kuria dirbtines salas

Kai kurie miestai sugalvojo gyvenamas zonas plėsti kūrybiškai, pasiimdami plotą iš jūros. Nuotraukose matyti Jungtinių Arabų Emyratų Dubajaus plėtra nuo 2000-ųjų iki 2011-ųjų metų.

Kad būtų paskatintas turizmas, šalia miesto sukurta šimtai dirbtinių salų panaudojus pakrantėse esantį smėlį. Šalia jų sustatyti uolingi barjerai, kad salų nepaveiktų erozija.

Dviejų žinomiausių dirbtinių salų forma primena palmes.

Kanadoje suklestėjo naftos smėlio kasyklos

Praėjusį dešimtmetį pasaulinis naftos produktų poreikis sparčiai augo, o įprastinėmis gavybos priemonėmis jo patenkinti nepavyko. Taigi bendrovės sumanė išnaudoti naftos smėlynus, esančius po Albertos miškais Kanadoje.

Šiame smėlyje yra bitumo – lipnios naftos, kuri gali būti paversta degalais.

Vaizduose matyti, kaip per praėjusį dešimtmetį gausėjo naftos smėlio kasyklų šalia Atabaskos upės. Kai smėlis iškasamas, jis skalaujamas karštu vandeniu, kad būtų atskirtas bitumas.

Smėlis ir vanduo tuomet išmetami į atliekų tvenkinius, kurie paveikslėlyje matyti kvadratėlių pavidalu.

Naftos smėlio kasyklos turėjo didelės įtakos vietovės peizažui ir gamtai: miškai buvo iškirsti, o atliekų tvenkiniai lėmė gyvūnų rūšių nykimą.

Kadangi reikia daug energijos naftos išgavimui iš smėlio, šio tipo naftos gavyba labiau skatina globalinį atšilimą, nei įprastinės.

Ukraina atsigauna po Černobylio katastrofos

Kartais nutinka taip, kad gamta iš žmonių atsiima žemę. Paveikslėliai rodo, kaip keitėsi zona aplink Černobylio branduolinę jėgainę po reaktoriaus sprogimo 1986-aisiais.

Kairėje matyti Černobylio zona 1986-aisiais, vos prieš katastrofą: kultivuojama žemė, maži miesteliai ir seni miškai. Balandžio 26-ąją radiacija ėmė veržtis iš elektrinės ketvirtojo reaktoriaus ir žmonės buvo priversti pasitraukti.

Nuo 2011-ųjų viskas atrodo kitaip. Apleisti miestai tapo negyvenamomis vietomis, padaugėjo jaunų miškų. Įdomu tai, kad Černobylio zonoje išnykus žmonėms suklestėjo ir laukinė gyvybė.

Namibijoje siautėja žmonių sukelti gaisrai

Žmonija manė, kad jau žino, kaip susitvarkyti su plataus masto ugnimi: apsisaugoti nuo jos bet kokia kaina. JAV miškų tarnyba sėkmingai panaudojo šią strategiją Amerikos Vakaruose esančiuose miškuose, o Namibija strategiją adaptavo Etošos nacionaliniam parkui.

Tačiau tai pasirodė bloga idėja. Laukinė ugnis yra svarbi ekosistemos dalis. Prieš tai, kol atsikraustė žmonės, Namibijos savanos išdegdavo kas dešimtmetį. Kai parkų vadovai sustabdė periodines ugnis, tai vegetacijai susikūrus iš naujo tai lėmė dar didesnius gaisrus.

Dabar Namibijoje parkų vadovai kartais patys sukelia gaisrus. Kartais šie gaisrai tampa nebekontroliuojami – 2012 m. pakilus vėjams ugnis sparčiai išplito į vakarus.

Pastangos suvaldyt Kolorado upę pasiekė ribas

Kolorado upė išteka iš uolingų kalnų ir driekiasi Amerikos pietvakariuose. Per XX a. amerikiečiai sukūrė sudėtingas užtvankų ir rezervuarų sistemas, kad ją suvaldytų ir sukurtų nuolatinį švaraus vandens šaltinį.

Tačiau gamtos visiškai suvaldyti negalime. Nuotraukos rodo Pauelio ežerą – rezervuarą Jutos ir Arizonos pasienyje, kuris sukurtas po Gleno kanjono užtvankos rekonstrukcijos. 1999-aisiais ežere buvo apstu vandens, tačiau praėjusiame dešimtmetyje po didelės sausros vandens lygis ėmė mažėti.

2014 m. ežere buvo 42 proc. maksimalaus vandens lygio. Manoma, kad sausros ir globalinio atšilimo padariniai ateityje nulems dar didesnį ežero sekimą.

Beveik išnyko Aralo jūra

Aralo jūra, esanti tarp Kazachstano ir Uzbekistano, kadaise buvo ketvirta pagal dydį pasaulyje. Dabar, po dešimtmečių jos naudojimo drėkinimu, jūros  beveik nebėra.

Kas nutiko? 1960-aisiais Sovietų Sąjunga nukreipė Syrdarjos ir Amudarjos upes, kurios tekėjo į ežerą, kad vandenį galima būtų naudoti žemės ūkyje. Ilgainiui šis sumanymas nulėmė nelaimę.

Prieš kelerius metus Aralo jūroje buvo 10 proc. vandens, lyginant su pirminiu kiekiu.

Susitraukė Aliaskos Kolumbijos ledynai

Vienas dramatiškiausių žmonių planetos keitimo būdų susijęs su globaliu atšilimu. Jo padarinius parodo tirpstantys ledynai.

Nuotraukose matyti Kolumbijos ledynas Aliaskoje, kuris susijungia su jūra. Ledynas nesikeitė beveik šimtmetį nuo pat jo atradimo, tačiau 1980-aisiais ėmė staigiai tirpti ir tapo vienu greičiausiai tirpstančių ledynų pasaulyje.

Tiesa, kaip aiškino NASA Žemės observatorija, kylanti oro ir vandens temperatūra tik iš dalies atsakinga už drastišką tirpsmą – su tirpsmu susiję ir mechaniniai procesai.

Atskilo Antarktidos ledo luitas Larsen B

Tirpstantys ledynai yra viena, tačiau masyvūs ledo luitai Grenlandijoje ir Antarktidoje kelia dar didesnę problemą. Kylant temperatūrai jie išplaukia į vandenynus ir kelia vandens lygį.

Dramatiškas to pavyzdys užfiksuotas 2002-aisiais, kai milžiniškas ledo luitas Larsen B per mėnesį pateko į vandenyną.

Ledo luitų skilimas savaime nepakelia jūros lygio, nes jie jau plaukioja jūroje. Tačiau skilus ledynui sausumoje esantys ledo luitai ima kristi į vandenį, todėl ledas į jūrą patenka greičiau, tai lemia jūros lygio kilimą.

JAV sumažėjo oro taršos

Ne visi pokyčiai planetoje yra neigiami. Yra ir gerų žinių: NASA palydovų duomenys rodo, kad JAV gerokai sumažėjo azoto dioksido taršos iš automobilių ir jėgainių 2005–2011 metais.

Azoto dioksidas susidaro automobiliams deginant degalus arba kūrenant anglimi jėgainėse.

Ilgainiui jėgainėse ir automobiliuose diegiama įranga taršą leido sumažinti.

Po S.Husseino atsigavo Irako pelkės

Tai vienas iš nedaugelio pokyčių, dėl kurio gamta atsigavo – bent jau laikinai. Per XX a. derlingos Irako pelkės tarp Tigro ir Eufrato beveik išdžiūvo dėl užtvankų, kurios buvo pastatytos elektros gavybai, taip pat ir dėl Saddamo Husseino strategijos išdžiovinti žemes ir taip nubausti arabus už sukilimą.

Tačiau po S.Husseino nuvertimo augmenija ir gyvūnija atsigavo ir, pasak Jungtinių Tautų, pasiekė 58 proc. pradinio lygio.

Tačiau neaišku, ar taip išliks ir toliau – NASA teigimu, dabar statomos naujos užtvankos.

Ozono sluoksnis suplonėjo, tačiau vėliau ėmė didėti

Kartais gamtos katastrofą galima sustabdyti, kol nevėlu. Septintajame dešimtmetyje mokslininkai suprato, kad žmonės sparčiai eikvojo stratosferos ozono sluoksnį, kuris mus saugo nuo ultravioletinių Saulės spindulių. Ozono sluoksnis mažėjo dėl chluoroangliavandenių, kurie plačiai naudojami šaldytuvų ir oro kondicionierių gamyboje.

Kaip rodo NASA vaizdai, 1979–2013 m. šie chemikalai sugeneravo masyvą „skylę“ ozono sluoksnyje virš Antarktidos ir ji plėtėsi toliau.

Be ozono sluoksnio vis daugiau žmonių būtų paveikta ultravioletinių spindulių, padidėtų sergamumas odos vėžiu.

Tačiau taip  neįvyko – problema buvo pastebėta laiku 1987-aisiais uždraudus chluoroangliavandenių gamybą ozono sluoksnis ėmė didėti ir 1980-ųjų lygį turėtų pasiekti iki 2050 metų.

Kalifornijoje suklestėjo saulės jėgainės

Kitas laukiantis iššūkis yra globalinis atšilimas, kurį sustabdyti bus kur kas sunkiau, nei skylę ozono sluoksnyje. Tam mums reikia visiškai pakeisti energetikos sistemą ir atsisakyti iškastinio kuro.

Kai kuriose vietose jau imamasi veiksmų. Nuotraukose matyti ūkis Kalifornijoje kur įrengta 550 megavatų saulės jėgainė iš 9 mln. saulės kolektorių.