Mokslo ir technologijų pasaulis

Tokiu metu paprastai regime šėlstančią, šokčiojančią, bet dar tikrai nesitraukiančią žiemą. Dabar apie ją kalbame vis rečiau. Dar buvo šiokia tokia viltis, kad antra mėnesio pusė padovanos sniego, šaltuko... Viltis išlieka, nes gamta darys taip, kaip jai atrodys geriausia.

Mūsų kai kas klausia, ar jau galima sodinti medelius. Iš tikrųjų dar nereikia skubėti. Nors spygliuočiai gali būti persodinami žiemą, ypač jei tam pasiruošiame iš rudens, jei visą sodinį reikia perkelti su kuo didesniu sušalusiu žemės luitu. Kad šiemet medelius sodinti reikės kuo anksčiau, vos įšalui pradingus, rodo ir labai sausa dirva. Reikia suspėti tai padaryti, kol ji visai neišdžiuvo, kad šaknys naujoje vietoje galėtų pradėti visavertį gyvenimą.

 Taip, šis metas kalbėti apie medžius tinkamas – štai laikas genėti vaismedžius ir krūmus. Kol kas tikrai nereikia grėbti pernykščių lapų, nereikia draskyti žemės paviršiaus. Lapuose miega daug vabzdžių, jie – ne tik mūsų sodų kenkėjai. Norėdami sunaikinti kenkėjus, mes paveiksime ir kitus, kurie mūsų sodams, jo augalams yra netgi labai naudingi.

Jei orai šiltesni ir naktį temperatūra nenukrinta žemiau nulio, švystelėjus saulutei galime tikėtis ne tik pas mus žiemojančių paukščių aktyvumo. Štai gamtininkas Vytautas Knyva paskutinę sausio dieną Rokiškio rajone girdėjo pelkėje trimituojančias gerves. Jos tikrai čia nežiemojo, tad peršasi tik viena išvada – jau sugrįžo.

 Į Žuvintą ir Ventės ragą pamary parskrido pempės, daug kur regėti varnėnai, girdėta giedanti lygutė, pastebėti uldukai. Tačiau dabar kasdien galima tikėtis ir kitų paukščių. Beje, ne tik paukščių. Visų pirma turime pasižvalgyti čia pat, po kojomis. Saulėkaitoje skruzdėlynų viršuje jau kruta skruzdėlytės, tarp nukritusių lapų ropinėja boružės. O ant aviečių, žolių stiebų savo grobio turėtų laukti erkės.

Mes jau gauname pranešimų apie erkes, kurias miškuose susirinko šunys. Atšilo, erkės nuo rudens nesimaitino, tad dabar ropoja ant augalų ir laukia – o gal pro šalį eis žvėris ar žmogus, ir ji suspės užkibti už kailio ar drabužių. Štai tokios naujienos iš gamtos nelaukėme – jau buvome lyg ir pamiršę, kad yra tokie gyviai, kad reikia jų saugotis.

Tiems, kas miškuose turi sodybas, kas dažnai keliauja po miškus ir juose dirba, primename – dabar pasiskiepykite nuo encefalito, labai pavojingos ligos, kurios sukėlėjus perneša erkės. Jos yra ir Laimo ligos sukėlėjų nešiotojos, tačiau kol kas nuo šios ligos skiepų nėra. Taigi turime būti labai atsargūs, budrūs, į miškus eiti tik apsirengę tinkamais drabužiais. Erkių populiacijos negali paveikti net labai šalta žiema. O šios, šiltosios, erkėms yra labai palankios.

Jūs žinote, kad pavieniai paukščiai nesirenka, kur jiems skristi žiemoti, kada skirsti, kada sugrįžti. Jeigu jie darytų, kaip galvon šauna, iš to nieko neišeitų – žūtų, pasimestų. O mes norime pasidalyti informacija apie visos paukščių populiacijos, ar didelės jos dalies, kardinalius pokyčius.

Taip, kalbėsime apie mažąją gulbę – paukštį, kurį kartais stebime rudens ir pavasario migracijos metu. Pas mus ji nebūna gausi, neretai apsistoja kartu su kur kas stambesne rūšimi – gulbėmis giesmininkėmis. Prieš 30 metų visą pasaulį nustebino žymaus britų mokslininko Peterio Scotto pranešimai apie mažąsias gulbes, kurios žiemodavo Britų salose, o perėti skrisdavo į Rusijos tundras.

Mokslininkas, daugelio knygų autorius ir puikus iliustratorius pastebėjo, kad kiekvienos gulbės geltonai juodas snapas turi unikalų piešinį – savotišką asmens dokumentą. Jį buvo galima stebėti iš tolo, paukščio nebaidant, negaudant ir nededant žiedų.

Kai kuriuos tų paukščių P. Scottas aptiko ir Rusijos šiaurėje, žinoma, gavęs išimtinį leidimą ten lankytis. Šiandien jis to padaryti negalėtų dėl paprastos priežasties – iš Rusijos perimviečių mažosios žąsys žiemoti į Britų salas nebeskrenda – jos kažkodėl pakeitė savo kelius ir migruoja į Graikiją, Indiją, Kiniją. Tą patvirtino siųstuvėliais paženklintų paukščių informacija, taip pat – ant kaklų uždėti ir iš toli perskaitomi plastikiniai žiedai.

Kol kas sunku paaiškinti, kas įvyko. Paukščiams pakeisti tokį savo įprotį (gal net ne įprotį, o evoliucijos suformuotą migracijos kelią) yra ne taip paprasta. Jų negali paveikti žmonės, to negali daryti maža populiacijos dalis – tą gali paaiškinti tik ilgamečiai rūšies tyrimai.

Beje, jūs jau dabar žvalgykitės gulbių giesmininkių – žinokite, kad greta jų gali būti ir mažųjų. Taigi kalendoriuje žiema, o laukuose, miškuose – lyg ir pavasariu dvelkia. Ir paukščiai sukruto, ir kitų naujienų daug. Netikiu, kad jūs jų nepamatysite.