Mokslo ir technologijų pasaulis

Britai rengiasi atsisakyti vienos iš savo senų tradicijų: parlamento leidžiamus įstatymus spausdinti ne ant paprasto popieriaus, o ant pergamento – išdirbtos veršiuko odos. Tokios praktikos buvo laikomasi ilgus šimtmečius, tačiau dabar Lordų rūmai (aukštesnieji parlamento rūmai) taupumo sumetimais nutarė jos atsisakyti. Idėja sutikta kontroversiškai. Tradicijų sergėtojai, tarp kurių yra ir Bendruomenių rūmų (žemesniųjų parlamento rūmų) deputatai, pareiškė, kad pergamento atsisakymas – pasityčiojimas iš Britanijos istorijos.

Nepaisydami protestų, Lordų rūmai pareiškė, kad sprendimas jau priimtas. Manoma, kad įsigalioti jis turėtų 2016 balandį (pergamento tiekėjui nusiųstas pranešimas, kad parlamentui jo paslaugų nebereikės). Nors Bendruomenių rūmų nariai ir rengiasi ir toliau kovoti už tradicinės medžiagos išsaugojimą.

Beje, pergamento naudojimas – tik viena iš daugelio tradicijų, išlikusių Didžiosios Britanijos parlamente. Kai kurios jų turi praktišką prasmę, kitos tuo tarpu tėra ritualai. Kurių, beje, griežtai laikomasi.

Monarchui atvykus į parlamentą, vienam deputatui tenka atlikti įkaito, simboliškai laikomo Buckinghamo rūmuose, vaidmenį

Tarkime, Bendruomenių rūmuose nepriimta deputatams vienam į kitą kreiptis vardu: vietoje to paminima apygarda, kurioje jis buvo išrinktas (pavyzdžiui, „gerbiamasis parlamento nary nuo Ashfordo“). Jeigu parlamento pirmininkas ką nors pakviečia vardu, tai reiškia, kad deputatas pažeidė tvarką ir privalo išeiti iš salės ir po to jį gali nušalinti nuo posėdžių ilgesniam ar trumpesniam laikui – ir dalies atlygio sumažinimu.

Viena iš žinomiausių tradicijų – ceremoninės kuokos, kaip valdžios simbolio, naudojimas. Ritualas, kai į posėdžių salę įnešamas šis ginklas, praktikuojamas tiek Lordų, tiek ir Bendruomenių rūmuose. Ši praktika išliko ir kai kuriose kitose šalyse, anksčiau buvusiose Britanijos imperijos dalimi (pavyzdžiui, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje). XX – XXI amžių britų parlamento istorijoje būta nutikimų, kai parlamentarai debatų įkarštyje griebdavosi kuokos. Nors kaip ginklas ji, tiesa, nebuvo panaudota.

Patiems parlamento nariams į posėdžių salę ginklus neštis draudžiama (šį draudimą XIV amžiuje įvedė karalius Edwardas II). Tuo tarpu drabužinėje, kur parlamentarai palieka viršutinius rūbus, lig šiol liko juostos, ant kurių galima pakabinti kardą (jei kas būtų pasiėmęs, eidamas į darbą). Su ginklais susijusi ir dar senesnė tradicija: maldos, nuo kurios prasideda visi posėdžiai, metu, deputatai stovi veidu į sieną (kai dar buvo įprasta į parlamentą neštis kardą, melstis klūpant buvo nelabai patogu).

Bendruomenių rūmuose nevalia valgyti ir rūkyti, tačiau uostyti tabaką galima (prie įėjimo į salę netgi įprasta palikti dėžutę su uostomuoju tabaku, jei kam prisireiktų). Draudžiama skaityti laikraščius, nors galima naudotis išmaniaisiais telefonais ir kitais elektroniniais prietaisais (tai patvirtinta Rūmų sprendimu 2011 metais).

Posėdžiui baigusis, policininkai šaukia: „Kas eina namo?“. Ši tradicija liko nuo tų laikų, kai deputatai, tamsiu paros metu baimindamiesi apiplėšimo, vaikščiojo grupėmis (arba susimetę išsinuomodavo valtį ir namo nusigaudavo upe). Beje, kitos šalies – Andoros – parlamente, iki šiol išlikusi užuomina, kad anksčiau pirmame aukšte būdavo arklidės iš tolesnių rajonų atvykdavusiems deputatams. Ant sienos prie įėjimo (parlamentas įsikūręs senoviniame Lygumų Name / Casa de la Vall), pakabinti senoviniai balnai.

Ritualai lydėdavo ir atviras parlamento sesijas. Prieš jos pradžią karališkosios gvardijos kariai apieško Westminsterio požemius (ši tradicija atsirado po Parako sąmokslo – nesėkmingo bandymo susprogdinti parlamento pastatą XVI amžiaus pradžioje). O kai į parlamentą atvyksta monarchas, vienam deputatui tenka vaidinti įkaitą, kurį simboliškai laiko Buckinghamo rūmuose, kol vyksta ceremonija (ši tradicija įsigalėjo po Karolio I valdymo, kuris po ilgų konfliktų su įstatymdaviais ir po pilietinio karo, parlamento paskirtas teismas nuteisė myriop).

JAV Senato (Aukštesnieji parlamento rūmai) restorane visada galima užsisakyti pupų sriubos

Tradicijos gyvuoja ir kitų šalių parlamentuose (seniausias, išlikęs iki mūsų dienų yra Islandijos parlamentas, – Altingas – įkurtas X amžiuje). Ne visų jų istorija tokia sena, kaip britiškojo. Kai kurie atsirado XX ir netgi XXI amžiaus pradžioje.

Tad, Kanadoje įprasta, kad finansų ministras, pristatydamas parlamentui biudžeto projektą, apsiautų naujus batus. Parlamento bibliotekos darbuotojai nustatė, kad šis paprotys radosi septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, tačiau taip ir neišsiaiškino, kaip ir kodėl taip nutiko. Pagal vieną versiją, prieš pusę amžiaus iš kažkurio ministro tiesiog pasišaipė, pasakę, apie tokios „tradicijos“ egzistavimą, šis patikėjo, o kiti pasekė jo pavyzdžiu. Su biudžeto priėmimu susiję ir kai kurių kitų šalių ritualai, pavyzdžiui, Indijoje: ten prieš projekto parengimą finansų ministerijoje gaminama chalvą, kuria vaišinami darbuotojai.

Naujosios Zelandijos parlamento departamentas, užsiimantis deputatų maitinimu, tradiciškai vadinamas „Pas Belamį“ (Bellamy’s). Johnas Bellamy'is užkandinę britų deputatams buvo įsteigęs dar XVIII amžiuje. Vėliau tuo užsiėmė kiti žmonės, o dabar parlamento narių maitinimu užsiima specialus departamentas. Tačiau Naujoji Zelandija, anksčiau buvusi britų karūnos valdžioje, Bellamy vardą tebenaudoja po senovei.

JAV Senato (Aukštesnieji parlamento rūmai) restorane visada galia užsisakyti pupų sriubos. Tradicija egzistuoja nuo XX amžiaus pradžios: pagal vieną versiją, į nuolatinį meniu šis patiekalas įtrauktas vieno senatoriaus prašymu. Rūmų posėdžių salėje yra „saldainių stalas“ – vieta vieno senatoriaus, užpildančio stalo stalčių saldainiais sau ir kolegoms. Pirmasis taip elgtis ėmė respublikonų senatorius George'as Murphy'is septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, vėliau jo pavyzdžiu pasekė partijos bičiuliai. Tarp tų, kas įvairiu metu vadovavo „saldainių stalui“, buvo kandidatas į prezidentus Johnas McCainas ir pretendentas į partijos iškeliamus kandidatus į prezidento postą Rickas Santorumas.

Gan nesena tradicija radosi Australijoje, šio amžiaus pirmojo dešimtmečio gale. Tada prieš parlamento sesijos atidarymą įvyko sveikinimo ceremonija, kurioje dalyvavo tradiciškai apsirengę ir išsidažę australų aborigenai. Šokių, dainų ir grojimo didžeridū (nacionalinis pučiamasis instrumentas) lydimas ritualas, buvo pagarbos seniesiems kontinento gyventojams ženklas. Valdžia nutarė, kad rengs jį ir ateityje.

Be to, Australijos parlamente yra tradicija, kurios laikydamiesi, ministrų kabineto nariai parlamento pirmininką į jo darbo vietą veda „jėga, įveikdami pasipriešinimą“, kas simbolizuoja jo darbo sunkumą. Tradicijos šaknys britiškos: Didžiojoje Britanijoje ji siekia laikus, kai parlamento pirmininkas (spikeris) buvo tarpininkas tarp parlamento ir monarcho, tarp kurių neretai kildavo konfliktai.

Михаил Тищенко
slon.ru