Ar įmanoma mirti iš nuobodulio? Įdomus 15 minučių psichologinis eksperimentas
|
Nuobodulys, svajonės, veiksmas… Didžiausia laimė ar prakeiksmas?
Visi kartkartėmis jaučiame buką nuobodulį. Dėl jo dažnai tampame abejingi ir aptingę, tai yra, neproduktyvūs. Daugeliui dėl to būna gėda, o kai kas, atvirkščiai, suverčia kaltę kitiems (tarkime, bosui, paskyrusiam monotonišką užduotį, surengusiam nuobodų pasitarimą). Bet ar galima tiesiogine prasme mirti iš nuobodulio, o gal jis naudingas ir gali netgi padidinti mūsų darbingumą? į šiuos klausimus atsako Guardian. Leidinyje rašoma, kad nuobodulys turi ir neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiamai ją apibūdina toliau pateikiami faktai. 2009 metais Oksfordo žurnale buvo paskelbti tyrimo duomenys: mokslininkai 25 metus stebėjo 7524 Londono gyventojus (35 – 55 metų amžiaus). Tų, kurių nuobodulio lygis buvo aukštas, tikimybė neišgyventi iki tyrimo pabaigos, buvo ~40% didesnė, nei nuobodžiaujančių rečiau. Be to, nuobodžiaujantieji dažniau mirė nuo širdies kraujagyslių ligų. Be to, nuobodulio nenaudai byloja ir tai, kad jis gali sukelti dvasines kančias, apatiją ir kaip to pasekmę – dažnesnį rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą, kurie tai jau tikrai gyvenimo neprailgina. Be to, žmonės, dažnai jaučiantys nuobodulį, labiau linkę važinėti dideliu greičiu, kas irgi nėra saugu.
Tačiau esama ir teigiamo poveikio įrodymų. 2014 metais Centrinio Lankašyro universiteto (JK) mokslininkai atliko tyrimą, kuriame lygino dviejų grupių kūrybingumą: viena grupė prieš užduotį turėjo atlikti nuobodų darbą, o kita nuo jo buvo atleista. Rezultatai parodė, kad pirmoji žmonių grupė daug kūrybingiau ėmėsi užduočių sprendimo po monotoniško darbo, nei antroji. Ši tendencija pasitvirtino ir Pensilvanijos universiteto (JAV) tyrime. Ten dalyviams iš pradžių buvo rodoma vaizdo medžiaga, „užkrečianti“ tam tikra būsena (ramybės, atsipalaidavimu ar nuoboduliu). O paskui dalyvių buvo prašoma atlikti tolimų asociacijų testą (kai trijų labai netiesiogiai susijusių dalykų sąrašą reikia papildyti ketvirtu, susijusiu su kitais trimis). Žmonės iš grupės, kuriems buvo rodomi „nuobodūs“ vaizdo klipai, su užduotimis susidorodavo geriau, nei kiti. Čia ne menkiausią vaidmenį čia vaidino ir tas faktas, kad nuobodžiaudamas žmogus, paprastai nugrimzta į svajingą būseną, pažįstamą kone visiems. Būtent tai išjudina vaizduotę ir nuteikia žmogų kūrybiniam darbui. Galime daryti išvadą, kad breinstormingą geriausia rengti po mirtinai nuobodaus darbinio susirinkimo. Nepaisant tokios aiškios naudos mąstymui, daugelis suvokia nuobodulį kaip bausmę, rašo Guardian. 2014 metais atliktas eksperimentas, kai žmones 15 minučių palikdavo tuščiame kambaryje, parodė, kad vienatvė juos taip slegia, kad siekdami bent kuo užsiimti, netgi linkę sukelti sau nedidelį skausmą. Tiriamiesiems buvo duodami silpni elektros šoko aparatai, kuriais jie naudojosi, taip trumpindami savo „bausmę“ tuščiame kambaryje. 18 iš 42 žmonių nepraleido progos bent bent kartą paveikti save elektra. Tai yra, iš dviejų blogybių – skausmo ir nuobodulio – žmonės rinkdavosi skausmą. Tai rodo, kaip žmonės bijo likti vieni su savimi. Guardian mano, kad tai tapo tikra naujosios kartos problema – dabar vaikai, kai jiems nuobodu, užuot fantazavę, veikiausiai įniks į planšetę ar išmanųjį telefoną. Naujieji prietaisai tapo efektyviu būdu pabėgti nuo savęs, taip pat ir nuo savo galimybių. Kai mums nuobodu, svajojame atlikti ką nors svarbaus ir įdomaus, rašo Guardian, tai yra mintimis judame pirmyn. Ir jeigu šį jausmą prarasime, rizikuojame likti toje pačioje vietoje. Анастасия Зырянова ▲
| ||||||
| ||||||
